Apie meilę iš tolo

Raimondas Guobis

Gėrėtis ir mylėti iš tolo. Būnant, kad ir labai toli nuo Butėnų. Gal net Amerikoje, Vakarų Europoje, Anglijoje, Islandijoje, kur nors lygumose už Troškūnų ar tiesiog Svėdasuose. Taip, kaip šiuo karantino laiku, dažnai iš tolo mylime, jaučiame savo artimus žmones, bičiulius...

Taip ir prisimename, nuolatos keliaujame į praeitį, nes kaskart nežinoma jėga į atminties karalystes nuneša...

Nykštuko drabužis

Kalėdos, tai toks laikas, kai nutinka kažkas nepaprasto, išgyveni stebuklą. Kaip ir šiemet. Visi pasijutome kitaip, nuo plačiojo pasaulio, klajonių, vaikščiojimų į svečius, kelionių ten kur smagiau atskirti tarsi robinzonai, kiekvienas savo saloje, salelėje. Kartu su artimiausiais. Kaip gerai, kad beveik nieks nieko neišmeta, daugeliui namiškių yra savas muziejininko genas. Tad, namuose nuolatos galima surasti šį tą įdomaus. Ir vėl suradau...

Iš mistiškai senų laikų užsilikusi nykštuko kepurė ir apsiaustas. Abu raudonos spalvos, sukonstruoti iš storo popieriaus ir raudonos medžiagos, kažkokių tų laikų blizgučių. Paprastai sudygsniuota raudonu siūlu, tvirta ir puošnu. Anų laikų mada, dizainas, medžiagos. Unikalus istorinis palikimas su senųjų kultūros namų ant didžiojo kalno kvapu. Vertybė. Juk šioms relikvijoms jau apie penkiasdešimt metų.

Eilėraščiai

Stebuklu išliko Butėnų pradinės mokyklos mokinukų deklamuojamų eilėraščių įrašų. Buvo vidutinio dydžio rudos spalvos juostutėje. Įrašas darytas magnetofonu "Aidas". Pamenu kokiu paslaptingu žalsvumu švytėdavo garso lygį rodanti lemputė.

Eilėraščiai deklamuojami pakiliai, kartais užstringama, tačiau vis vien posmai užbaigiami. Girdėti, net kaip trinkteli užveriama suolo lentelė - ką mintinai mokėjęs išpylęs mokinukas sėdasi. Žinoma, dauguma tų posmų pati tikriausia ideologinė poezija - apie Iljičių, karius, darbininkus, partiją, tačiau nemažai ir Kalėdų laiko poezijos. Visiems išmokti įkandamas "Eglutė skarota", ar ištraukos iš naujamečio vaidinimo. Apie mokinį - tinginio maišą, kurio draugai dvejetukai bei kiemo paršiukai, kuris toks nemandagus ir tingus, kad savo eiliavimus užbaigia: "Duok man saldainių, žilabarzdėli, pats juos pakrauki į vežimėlį..."

Laikraštiniai prisiminimai...

Kartais, prisiminimus gali sužadinti ir lentynoje surastas senas laikraštis. Pageltęs, mažesnių gabaritų "Kolektyvinis darbas" ar didžiulis - "Tiesa" ar "Sovetskij sport".

Senutėlis, net iš 1987 metų rugpjūčio 5 dienos užsilikęs laikraštis apie sportą įspūdingo dydžio - gal kaip pusė paklodės. Aukštis gerokai daugiau nei pusė metro, o štai plotis išskleidus virš 80 centimetrų, kuomet skaitai ištiesęs tikrai efektingas vaizdelis. Iš tokio popieriaus lakšto, vienas numeris kainuodavo 3 kapeikas, galima būdavo išlankstyti puikiausią vasarinę kepurę. Labai patogią pridengti galvą nuo kaitrios saulės laukuose ravint runkelius arba kraunant šieną. Ne tik išvaizdus, bet ir labai įdomus laikraštis, pradėtas leisti dar 1924 metais, o didžiausiu, net 5 tūkstančių egzempliorių tiražu suklestėjęs 1989-aisiais. Atrodytų neįtikėtina, smagus stilius, kai kurie įvykiai aprašomi nepaprastai vaizdingai, nėra didžiulių straipsnių, apie daugybę įvykių informuojama trumpomis žinutėmis. Futbolo rungtynės Maskvos klubų "Torpedo" ir "CASK" vyksta lyjant, vaizdingai aprašoma atkali kova, dvikova dėl absoliutaus Pasaulio čempiono titulo tarp žinomų boksininkų Tonio Takerio ir Maiklo Taisono. Taisonas savo geležiniais kumščiais atkaklioje kovoje įveikia priešininką...

Tuomet net nepagalvojau, bet tokį pat laikraštį, jis buvo spausdinamas 52 sąjungos miestuose net 4800000 skaitė milijonų milijonai sporto mylėtojų.

Prisimenu, kaip juo, tarsi desertu, mėgaudavausi per pietų pertrauką. Ir susierzindavau jei tuo metu laiškanešys būdavo dar neatnešęs. Nors taip nutikdavo labai retai.

Amerikietiški vakarai

Lietuviškas "Amerikos balso" laidas klausydavomės beveik kasdien. Žinoma tik ne vasarą. Priedo dar "Laisvės radijas" bei "Vatikano radijas" Taip pat lietuviškai. Smagi, neįtikėtinai išraiškinga diktorių dikcija, viskas nuo pradžios iki pabaigos labai įdomu. Pasakydavo tokių dalykų, kad tikriausias tautinis pasitenkinimas širdį užliedavo. Vienu metu skaitė Juozo Lukšos - Daumanto knygą "Partizanai", kasdien po gabaliuką. Ir taip visą knygą apie okupaciją, apie Lietuvos partizanus, kurie narsiai kovojo su sovietine kariuomene bei jų pagalbininkais.

Pusbrolis pašnabždėjo, jis vasaros vakarais su "Vefu" nesiskirdavo, nepasidalindavo su tokia pat žinių ir geros muzikos alkstančia pussesere, kad "Amerikos balso" rusiškoji redakcija transliuoja "Šokių muzikos" programas. Jos būdavo penktadienio ir šeštadienio vakarais - vieną vakarą valanda, o antrąjį dvi. Grodavo ten populiariausią to meto muziką, ją kartais pavadindavo šokių muzika. Pamenu "Paper Lace", "Chicago", "Kiss", "Nazareth", "Rainbow" ir daugybę kitų. Kažkaip vieną kartą pagerbė grupę "Sweet" ir vieną po kito ištisai paleido du naujausius jos albumus "Off the Records" 1977 m. ir "Level Headed" 1978 m. Tikriausias stebuklas, laikas klausantis nemirtingų dainų: "Love is like oxygen", "California nights", "Silverbird", "Strong love".

Po to dar suradau penktadieniais prieš pat vidurnaktį transliuojamą rusų kalba laidą iš Londono su smagiu šaukiniu; "Vseva, Vseva Novgorodcev, gorod London Bi bi si..." Ten tai buvo lobynas, ne tik grojo, bet ir pasakojo apie populiarias grupes. Net po kelis vakarus kalbėjo apie "Deep Purple", "Led Zeppelin". Ne tik klausiausi bet ir užsirašinėjau, Nors trukdydavo sovietai savo įtaisais taip, kad vos įmanoma būdavo iššifruoti žodžius. Švilpdavo, ūždavo, nutildavo beveiki, vėl sugrįždavo...

Laiškai iš anapus...

Apie tėvelio pusseserę Sofiją dėdė sakydavo, kad jei neišvykusi į Ameriką, karvių melžėja būtų buvusi. Tačiau laisvasis pasaulis buvo stebuklingas. Nors dirbo ten paprastus, bet gerai apmokamus darbus ir pažinome ją kaip pensininkę su tūkstančio dolerių uždirbtu "kraičiu" kas mėnesį. Kuomet buvo atvykusi į Lietuvą buvau susitikime Vilniuje ir aš. Susirinko giminių gal kokios trys dešimtys, daugelis net niekados nematytų...

Nūnai pasiliko tik laiškai, vokai su amerikietiškais ženklais.

Stebuklinė pasaka

Žiema būdavo pasakų metas. Mažiems skaitydavo vyresni, o paskaityti gebantys jau patys pasinerdavo į magišką pasaulį. Beje, asmeninis susitikimas, klajonės po pasakų šalis be jokių palydovų, patarėjų, išmanančių būdavo pačios nuostabiausios. Vienas stipriausiai išgyvendavai šiurpius nuotykius, nutikimus iki tol kol herojus nugalėjęs visus pavojus džiūgaudavo laiminga pabaiga. Pergale, kuri, dažnai vainikuojama vedybomis su karaliaus dukterimi.

Viena iš nuostabiausių stebuklingųjų istorijų - stipruolis Žirnulis. Pasaka apie stebuklu gimusį iš supamo žirnio vaikelį, kuris išaugo į galiūną išėjusi į pasaulį laimės ieškoti, tokių pat stipruolių draugų susiradęs, geležine lazda klastingą nykštuką, iš tiesų slibiną, prikūlęs, požemių karalystę užvaldęs, karalaitę išvadavęs, grifo atgal į žemę parneštas... Taip norėjosi tą knygelę, be viršelių, smarkiai sutrintais lapais, daugelyje vietų paklijuota, parsivežti iš senelių namų į Butėnus.

Nuotraukose:

tiesa