Raimondas Guobis

Prologas

Sidabriškai pilkšvas pirmasis lapkričio rytas. Dviračio padangos maloniai šnara plentu ir šviesiaisiais vieškeliais bei keliutėmis. Auksiniame gelsvume skendintis šilų melsvumas, paslaptingi rudens upės atspindžiai. Žalioji, didysis akmuo, tarsi vandens matuoklis, stūksantis vagoje. Vaižganto tiltas, stabtelėjimas, garbingojo vardo sugrąžinimo ilgesys.

Šventupio kalvoje 

Dviejų kapinaičių sodžiaus - Šventupio aukštumoje veriasi plačios platumos dešinėn - ten apskritos kalvos banguoja Varkujų link. Slėnyje prie Šventosios sentikių kapinynas, rusai, kadais vadinti "maskvėnais" nuo senų laikų čia gyveno. O štai kalvelėje šalia plento katalikų kapinės, sodžiaus amžinybės namai. Nukasė kadaise plentą tiesindami šlaitą, nusmuko pavasario polaidžio vandenų paplauti, griuvo kniūpsti vartai, baltoji "broma" su įrašu: "Atmink keleivi, kad ir tavęs tai laukia". Martynas Guobis, mano proprosenelis taip pat ilsisi šiuose kapuose. Malda už jį ir kitus šioje šventoje aukštumėlėje amžinybės namus suradusius.

Apie dėdę Vytautą ir dviratį

Mano tėvelio pusbrolis Vytautas Vanagas, dar paauglys tebuvo, kai nelabai tikusiu tėvo dviračiu sumanė iš Vyžuonų iki Jononių atvažiuoti, tetulę Kastutę aplankyti. Buvo ruduo, šeimyna kasė dirvoje bulves kuomet dviratį apžergęs atidardėjo Vytautas. Sušilęs, tepaluotom rankom, bet linksmas. Tuoj pasigyrė, kad iš miestelio per dvi valandas atvažiavęs. Visi tuoj sumetė, kad labai jau negreit, vos ne pėsčiojo greičiu. Bet tik švelniai pasijuokė, nieko užgaulaus vyrukui nepasakė...

Nuo Bėdžių netoli...

Tuoj nuo Šventupio, kairėje pasiliko baltomis langynėmis besipuikuojančios Jonės Skadžiaus trobos, liepomis tolumoje stūksanti Onos Skardžiuvienės sodyba. Dešinėje Dariaus Varno ūkelis, linksmas, sumanus ir darbštus šis vyras, o kalvoje - jau Anykščių ir Utenos rajonus skiriančią nematomą sieną primenantis žymuo. Jau Utenos krašte, ten kur Covid 19 gerokai labiau siautėja nei pas mus. Dešinėje, tolumoje akimi paglostau Stalnioniškio senmedžių viršūnes, ten senutėlė sentikių cerkvė, šiemet, spalio viduryje maldos namų 150 metų jubiliejų rusai šventė.

Pulkininko Prano Saladžiaus, ilgamečio Lietuvos šaulių sąjungos vado tarpukariu tėviškę žymi menkas kryželis, dingteli, kad gal vertėtų tokio žmogaus tėviškę rimčiau atžymėti. Dar smagaus kelio atkarpėlė. Pasijuntu sukaitęs. O čia jau ir senasis kelias nuo plento kairėn vingiu grakščiu atitrūksta. Dar netrumpas galelis ir aš jau riedu Vyžuonų miestelio gatve. 

Pasilabinimai

Beveik Dariaus ir Girėno gatvės, kadaise vadintos Bėdžių galu, viduryje gyvena Algirdas Indrašius. Jo platus kiemas, menininko dvasia švytintis: tarsi totemai rymančios medinės skulptūros, dievų, istorinių tėvynės virsmų įprasminimai. Pastebiu tvirtą kablį duris saugantį. Per langą ranka mosteliu. Pamato. Pakyla, išeina. Vakar ilgai nemigęs. "Žinai būna tokių valandėlių kai kitaip negali, o man gi ir stimuliatorius širdies prie krūtinės prisegtas ir beveik nematau. Bet tu geras vyras, tikras lietuvis, nes paprastas esi. Tavo paprastumas dorybė..."

Jo kaimynas Saulius, mokytojas išsiruošęs judėti bažnyčios, kapinaičių link. Gal bus pamaldos, o žvakes tai ir ant kaimyno kapelių uždegs.

Miestelio dvasia

Tiltas, upelaitė Vyžuona, per užtvankos akmenis besiritanti be naudos srovė - seniai jau nebėra malūno. Tie patilčio namukai, kadaise ir pažįstamų, net kraštiečių, kaip Angelė Skardžiūtė-Skardžiuvienė iš Kodžiupio, anksčiau gyvendavo. Kiek butėniečių čia tą pagrindinę gatvę minė. Savo auliniais batais, ar pusbačių padais, gal net naginėmis. Šmuravo arklių tenpiamomis vežėčiomis, dviračiais. Vis per atlaidus, per Jurgines ar Magdaleną. Būdavę ir muštynių ir meilės nuotykių. Niekada nebuvau čia pasipuikuoti, vis paprastai, nors linksmų mergužėlių čia būta...

Bažnyčia, gatvė kapų link. Beveik paskutinėje trobelėje gyveno senoji Ona Ruzgienė. Buvusi šaulė, kuomet juos pasakojimus užrašinėjau, įspėjo niekad netikėti buvusiais komunistais, niekad nepatikėti persivertėliais. Pasimirė pavasarį, jau 101 - ius metus gyvendama.

Amžinybės šile

Kapinių vartai. Juodas kanauninko kapo kryžius, patvoryje pilkšvas klebono, milijonieriaus Aleksandro antkapis. Medžiai, milžiniškos pušys, palengva retėja...

Ūksmė menkėja, tuoj pradės žolės stiebtis, bet žmonės nesibaimina, juk vis dažniau savo artimųjų kapo smiltis betonu, akmenimis uždengia. Juodu akmeniu pridengė mano senelius. Tetulė pageidavo, veikliosios puseserės pritarė. Mano nuomonės niekas net neklaustelėjo, gal pamiršo. Padarė - tai padarė. Tegul jau taip bus. Nors žolė šilo smiltyse beveik neaugdavo, net ilgėliau nelankytas kapas neapželdavo, o žvakeles uždegti atvažiuoti visvien reikia, juk nebėra Paškonio, kuris kadaise visiems patarnaudavo.

Senuoju keliu

Prisiminiau tėvelį. Keliones sunkvežimiu į Vyžuonas ir atgal, be skubos, per Kunigiškius. Nepatingėdavo, surasdavo valandėlę užsukti pas puseserę Stasę Tranienę. Ji gyveno malūnininko Vilūno namuose, mat savininkus ištrėmus į Sibirą, jos vyras dar daug metų dirbo malūnininku. 

Riedu šviesiu vieškeliuku per Plynbalos slėnį. Žolę rupšnoja dvi karvės, styro medžiotojų bokštelis, upelis, per tiltelio angą veržiasi nemenka srove. Šviesaus šilo tunelis, ir jau riedu per tiltą, kurio turėklas kulkos perskrostas, skylė žiojėja pokarinė. Čia nušovė Romą Matulionį - Sklandytuvą. Ėjęs pasiimti batų, buvo išdavystė, laukė skrebų pasala.

Dešinėje aptvaras su elniais, vartai į paupio sodybą. Sako, kad Gražių sodyba, Samo namai sudegė. Kunigiškių vienkiemių skendi tarp miškų, Stasiškių namai, ne tik šilo, bet ir senmedžių apsupti. Nasvė srovena, žvakelė dega ir prie paminklėlio žuvusiems partizanams. 

Senoji Vilkabrukių ulyčia, liepa milžinė, buvusi šešiakamienė, o dabar tik trimis besipuikuojanti milžinė. Kapinaitės šile. Smagus keliukas. Slėnis su mažo upelio džiaugsmu, kalva, vėl slėnis, platūs kirtimai, vėl kalva, vingis dešinėn ir jau Žalioji.

Pro Žaliąją ir Šaltinius

Tame žaliame name su iš baltų plytų sumūrytu priestatu daugybę metų veikė mokykla. Legendinė. Aštuonmetė. Nepriklausomybės kryžiaus baltumas. Visai be gyvybės Romuvos vilos sodyba. Moteris, gražaus veido, susimąsčiusi, senojo kelio peizaže. Gal taip turėtų atrodyti ant kelio sutinkama laimė? Nusišypsau ir pasveikinu. Tokia diena. Šaltinių kapinių kalnelis, versmių slėnis, troba, kurioje pasakorės Gudonienės kadaise gyventa. Molinio namo sodyba, slėnis su Narunčio upeliu ir jau Butėnai.

Butėnuose...

Kalnelin vedantis keliukas. Akmenys užpilti žvyru. Jie buvo dideli, važiuoti nekliudė. Gal taip ir patogiau. Klėtelė iš XIX amžiaus. Puiki patalpa būtų muziejui Šventosios. Tokia pat gera vieta kaip Pakštų sodyboje. Tik reikėtų vei dviejų šimtų metų trobesėlį arčiau bendruomenės namų perkelti. Riedu tiesia kaimo gatve. Karališkasis sodas pasilieka kalnelyje. Tačiau vidurdienio susitikimas - amžinybės kalne.

Vidurdienis kalnelyje

Senose legendose, pasakojimuose apie dievus, apie vyriausiąjį Dievą yra daugybė istorijų apie didžius įvykius kalne. Kalnas - susitikimo su Dievu vieta. Žmonių - keli pulkeliai po kelis. Į būrį nesueiname, laikomės atokiau, juk keletas atvykusių iš epidemijos "raudona zona" pažymėto Vilniaus ir kitų vietų. Šalia aukuro pradedame maldas. Visų Šventųjų litaniją skaitome. Ilga, užburianti, tiek joje vardų, primena visus tais vardais šauktus, karštų maldavimų. Maldos už mirusius ir už gyvuosius, "...Duok, Viešpatie, širdžiai mano tikrą gailestį, akims šaltinį ašarų, o rankoms dosnumą. Karaliau mano, užgesink manyje geidulius kūno, o uždek ugnį meilės Tavo. Atpirkėjau mano, išnaikink manyje puikybę, o duok nužemintą širdį. Išganytojau mano, atitolink nuo manęs rūstybę, o suteik kantrybės. Sutvėrėjau mano, išnaikink manyje neapykantą, o apdavanok mane ramumu širdies... " Psalmė primenanti žmogaus laikinumą ir gyvenimo trapumą." ...Iš tikrųjų žmogus - tik vėjo dvelktelėjimas. Žmogus tk praeina kaip šešėlis, tik rūkas yra jo visas triūsas..." Būties džiaugsmas. Pajauta, kad laimingi, kad galime susitikti, kalbėtis, vienas kitu džiaugtis.

Džiaugsmai

Daugybė dalykų gimtajame sodžiuje džiugina. Senas kolchozmečiu įveistas sodas, tokios mistiškos dabar obelys, tarsi iš pasakų jų kamienai, Apaliutės troba ir didieji medžiai, kokia išlaki liepa. Moksladraugio paukščių ūkis, kaip iš paveikslėlio - tvartukas, antys, vištos, puošeiva gaidys. Augustino sodybos mūrinis tvartas, Prūso gryčia - joje daugybę metų veikė pradžios mokykla, kiek žmonių tuos laiptus džiaugsmingai mynė. Vakaro šviesos akimis spindi gonkų langeliai...

Autoriaus nuotraukose: