Raimondas Guobis

Liepos 7 - 9 d. įvyko kraštotyrinė ekspedicija Nevėžiu, istorinės upės pakrantėse ieškant kan. Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimo ir kūrybos pėdsakų.

Taip pažymėti "Pragiedrulių" metai. Valaktėliuose, kur Vaižgantas kunigavo 1902-1905 m., susapnavo pranašingą, spaudos laisvei sapną, skelbė Dievo žodį ir kūrė dailiąją literatūrą, straipsnius tautinio atgimimo laikraščiams. Vaižgantui skirtas vakaras - pokalbis apie "Pragiedrulius", geras knygas, upes bei kitas įdomybes vyko Ustronės knygnešių muziejuje, ekspedicijos dalyviai plaukė Nevėžiu bei keliavo iki Kėdainių, lankė istorines vietas ir kalbėjosi su žmonėmis apie Vaižgantą ir jo pasaulį.

Panevėžio link...

Antradienio popietę "Lukoil" degalinėje įsipylę kelis kibirus kuro smagiu plentu, per kalnelius pasišokinėdami, į slėnius nusileisdami, vingiais besigėrėdami nuo didžiojo Bareišių kalvagūbrio nusileidome į didįjį slėnį priešais Troškūnus, kur jau prasideda istorinės Nevėžio upės baseinas, kur visi upeliai ir upelaitės savo vandenis į Nevėžį plukdo. Šmėstelėjo barokiniai Troškūnų bokštai, ilgasis prekybinis rūmas, gimnazijos namas, keli praeiviai ir tamsiagymis čigono veidas.

Raguvėlės dvaro rūmų baltumai, aficina, du svirnai, spirito varyklos bokšteliai už Juostos upelaitės, smuklės kolonos, nedidelė, milžiniška stogo kepure užvožta Šv. Stepono bažnytėlė, kažkur dešinėje daugiabalsiu dainavimu garsaus Nibragalio kaimo stogai, posūkis dešinėn, didysis plentas ir Miežiškių Švč. Mergelės Marijos bažnyčios bokštas.

Miežiškių įdomybės

Raudonų plytų, pusiau naujabarokė bažnytėlė, bokštas suspaustas dviejų mažesnių bokštelių, spalvoti reljefai fasade. Eidami aplinkui šventoriuje surandame krėslą, sparnuotą sostą, už Nevėžio tilto, iš ąžuolo drožtų sparnuotų angelų papuošimais, panašiais į sfinksus padabintą sceną, poilsio parką. Kalėdinių žaisliukų muziejaus neieškojome, skubėjome...

Gėrimės Nevėžio aukštupiu. Tikrai gražu, simpatinga upė, tamsus, o kartu skaidrus vanduo, nardančios mažytės žuvelės, liepteliai, net nameliai vos neįsibrendantys į istorinės upės tėkmę. Skriejame tolyn. Panevėžys, didžiausias prie Nevėžio išsistatęs miestas, Aukštaitijos sostine pavadinamas. Kadaise didmiestis, dabar gi šimto tūkstančių gyventojų netekęs, gerokai susitraukęs, uždarytų pramonės milžinų mūrais stūksantis, kukliai aptilęs. Kaip ir garsusis prekybos centras "Babilonas", kuris savo pozicijas konkurentams užleidęs menkame pastate savo atmintį glaudžia. Karalystės iškyla ir sumenksta. Tuoj už miesto, taip pat prie Nevėžio paliekame kurorto istorija garsius Berčiūnus, veikiai sukame į dešinę ir lygiais laukais riedame Naujamiesčio link.

Naujojo miesto dvasia

Laukuose išguldyti javai, hektarų hektarais, net širdį susopsta - vėl vargai ūkininkams. Kažkokių trąšų šiūptelėjo daugiau, kad tik grūdas pūstųsi, didesnis būtų, o štai šiaudui stiprinti medžiagos pagailėjo. Tai ir grūdas be šiaudo pražuvo. Taip ir gerovės vizija paremta valstybė gali neatlaikyti dėl dvasios silpnumo.

Du bokštai rodo kelią į miestą. Kai kas jį pavadina Niujorku, mat angliškai taip miesto vardas skambėtų. Šventovės didybė, baltomis angelų skulptūromis padabintų vartų fone ji atrodo kaip nemenko miesto Vakarų Europoje didžiausia šventovė, Paryžiaus katedros dvasia ir legendomis palytėta. Įsiklausai, žvalgaisi, gal šmėstelės sparnuota Chimera ar bokšto lange pasirodys Kuprius. Šventoriaus žolė tarsi išdeginta, rudais plėmais tamsuoja, bokštų gaisre susilydęs, suskilęs, suniurkytas karščio didžiulis, vos ne žmogaus aukščio varpas su šerdimi kaip paminklas stūkso. Ornamentuotame jo žiede išskaitau, kad buvo lietas Valdajaus meistrų Rusijoje.

Vadaktėliuose

Mažytė bažnytėlė ant kalno, du menki bokščiukai ant geltonos spalvos fasado. Matyti, kad lentos labai senos, kuomet čia kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas ji buvo dar be bokštų, visai kukli, neišvaizdi, tarsi apylinkės dvarininko troba, tik nedideliu bokšteliu su kryžiumi atžymėta. Kapinių ramybė, kryžiai ir paminklai iš visų pusių supa Šv. Jono Nepomuko šventovę, šventoriaus kampe ošia milžiniškas Vaižganto ąžuolas. Po juo suolelis, primenantis, kad rašytojas gyvendamas Vadaktėliuose kūrė "Mišriuosius vaizdus", daug rašė į lietuvišką spaudą. Prisiminėme Vaižganto sapną - liūtyje, sutemose užklydęs pro šalį vieškeliu keliavęs caras su palyda ir apsinakvojęs klebonijoje, o ryte buvo tarpduryje Vaižganto sučiuptas į glėbį. Kunigas tikino: nepaleisiąs kol Imperatorius negrąžins spaudos ir mokyklų lietuviams. Caras tik nusišypsojo - tai juokdarys, tegul būna taip kaip nori. Ir iš tiesų po poros dienų nuvykęs į Panevėžį kunigas sužinojo, kad lietuviams sugrąžintas laisvas žodis. Čia nutiko istorija ir su žąsimi - puikia užkanda caro valdininkams...

Vaižganto receptas ir Kėdainių agurkininkams

Sūdymui agurkų reikia rinkti jaunus, bet įsirpusius agurkus, nes jauni niekuomet neužlaiko reikalaujamo skonio ir varsos. Agurkus reikia perpjauti išilgai ant keturias lygias dalis ir įdėti į macną sūrymą. Sutkai parėjus išimti ant keleto minučių, kad apdžiūtų ir vėl įmerkti į sūrymą, kur reikia pridėti truputį imbero, ankštinių pipirų ir gvazdikų, kas priduoda agurkams malonaus skonio. Paskui užpilti juos macniausiu uksusu ir geriausiai užkišti. Gatavi bus už 3 savaičių. 

Iš "Tėvynės sargas", 1899 m.

DSCF9195

Tikriausia relikvija - Vaižganto redaguotas ir Tilžėje leistas "Tėvynės Sargas"

Ustronėje

Per rausvomis aguonomis žydinčias pievas vieškeliuku pasiekiame giliame Vadaksties upelio slėnyje stūksantį Ustronės viensėdį, kuriame įsikūręs Juozo Tumo-Vaižganto knygnešių muziejus. Besileisdami į slėnį išgirdome burzgiant nedidelį traktoriuką, kurį apžergęs pievutėje spirale sukosi muziejaus vedėjas Audrius Daukša. Darbų gausybė, juk ne juokas tokią derlingą vasarą suspėti nušienauti net tris hektarus muziejaus teritorijoje esančių lankų. Ne tai, kad nušienauti, bet nuolatos pjauti, kad tvarkingai gražiai kaip šiais laikais pridera atrodytų. Tam dar ir elektrinį "trimerį" įsigijęs, mat jau pabodo benzininių motorų triukšmas. Meta darbą, su šypsena sutinka mus, nedidele armonikėle Mykoliuko polkutę sugroja, muziejinę ekspoziciją senoje dviaukštėje klėtyje parodo. Vaižganto krėslas čia svarbiausias eksponatas, o dar - nuotraukos, leidiniai antrame aukšte, bei Garšvių knygnešių draugijos portretai pirmame. Dar slėptuvės rūsys, akmensienis požemis.

DSCF9067

Audrius Daukšas ne tik pasakoja istorijas, bet ir groja armonikėle bei dainuoja Mykoliuko polkutes

Visus darbus apmušę, pasistiprinę čia mėgiama koše, vaistažolių arbata, vakarą pašventėme Vaižgantui, jo kūrybai, tikėjimo klausimams, upių ir kitoms pasaulio įdomybėms. Laužas traškėjo, dainos aidėjo, sutartinas mintis pakeisdavo švelnūs ginčai ir vidurdienis į naują dieną mus palydėjo. Klėties prieglobstyje miegas buvo gilus ir ramus.

DSCF9078

Apsistojome ir nakvojome J. Tumo - Vaižganto knygnešystės muziejuje Ustronėje

Anksti kėlęs

Tikrai nesigailėsi. Šiek tiek po septynių jau laukė mūsų prie sodybos vartų paslaugus vyrukas Edvinas su baidare. Po geros valandėlės buvome Naujamiestyje, tuoj už karaimų-žydų kapinių, smėlingame paplūdimyje įleidome baidarę į tamsų Nevėžio vandenį. Pasak Stepono Kolupailos matavimų - 122 kilometras nuo žiočių. Tęsėme ekspediciją, kurią vadinome  "Pragiedruliai" virš Nevėžio", gal dar tiksliau pasakytume - Nevėžyje. Leidomės žemyn veik netekančia, tamsiai paslaptinga, lūgnėmis, lelijomis ir kitais žolynais smarkiai užaugusia upe. Šiek tiek vingių, nemažai visai tiesių, veik sustingusių atkarpų, nuostabi brasta, akmenynai ir pora suirusių užtvankų kur per srovės pralaužtus siaurus vartus plaukiant tykojo nemenki pavojai. Kriokliu krintančioje srovėje riogsojo ne tik akmenys bet ir mediniai kuolai. Laimingai tas užtvaras įveikę prisiyrėme lieptą ant kurio puikavosi užrašas Vadaktėliai.

IMG 20200708 072606

 Iš Naujamiesčio prieplaukos išplaukiant...

Iš tiesų lėčiausia Lietuvos upė. Neveža. Kinkuojame su broliu Algimantu irklais kaip galeroje. Nors ir geranoriškas, bet sunkus darosi šis darbas, nors aplinkui slenka lietaus pritvinkę debesys, tolumose dunda griaustiniai - pragiedruliai virš Nevėžio. Gėrimės pakrančių ąžuolais, milžiniškais žilvičiais, tarpais oras tiesiog kvepia medumi - praplaukiame liepynus, vis kyla, pasislepia ir vėl atsiranda pilkieji garniai, kelis kartus savo spalvotais švarkais šmėsteli, ciksėdami prie pat vandens praskrenda tulžys, visai prieš pat mūsų laivės nosį iš dešiniojo kranto į vandenį neria ir palengva upę perplaukia keliašake ragų karūna pasidabinęs elnias. Paslaptingas pasaulis... 

DSCF9161

Karališkoji lelija...

Didysis stabtelėjimas

Stabtelim prieplaukoje prieš Krekenavą, regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė atostogose, o jos kėdėje sėdi ne koks svetimas žmogus, bet svėdasiškis Julius Auglys. Savi žmonės - svėdasiškis svėdasiškį ir iš nosies pažįsta. Tuoj parodo Nevėžio upės žavesiu persmelktą parko ekspoziciją. Norėjosi ilgėliau paviešėti, išgerti kavos, bet laikinasis direktorius skuba - reikia popieriai tvarkyti, jų tiek daug. Prisiminiau eiliuotą  Vaižganto pašmaikšatvimą:"...Kam tie ponai, popieriams rašyti; kam tie popieriai, užpakaliams šluostyti..." Atsisveikiname, įkopiame į apžvalgos bokštą. Slėnio pievose ganosi karvės, banguoja javų laukai,  netoli stūkso aukšti bazilikos bokštai, dabar uždengiami tauriu ir brangiu gelsvumu spindinčia vario skarda. Bazilika milžiniškomis lėšomis iš pagrindų atnaujinama, mat yra svarbi Marijos garbinimo vieta, Žolinių atlaidais garsi popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminio kelio stotis. Už liepų kepurių ir senosios klebonijos likučiai su aukštu kaminu. Tame name didžiojo karo metais gyveno tautos dainius Jonas Mačiulis-Maironis ir taip gražiai apie tėvynę Lietuvą bei susimąsčiusį Nevėžį, kuris kaip juosta juosia žaliąsias pievas, eiliavo. Paslaptinga upe leidžiamės žemyn - maloniai nustebina šalia miestuko pasikeitęs upės veidas: atsiranda smagi srovė, vaga susiaurėja, stūkso didžiulis akmuo, aplinkui dar keli mažesni, žemiau rėva, atodanga su urvinių kregždžių kolonija. Praplaukiame tiltą, o jį išvydus - širdį suspaudžia: ir šis žavingasis gelžbetoninių konstrukcijų Prano Markūno tarpukario šedevras nugriautas - jo vietoje prieš kelerius metus pastatytas šiuolaikinis tiltas. Stabtelim tuoj už tilto - dešinėje gera, nors privati, vieta pasimaudyti. Neriam, neriam. Bet baidares paimti gali tik visuomeninėje teritorijoje, tad dar kokį puskilometrį pasileidžiame žemyn ir ištraukiame raudonšonę "vistą" miestelio poilsiavietėje. Po valandėlės paslaugusis žmogus Edvinas atvažiuoja, jau gerokai po pietų sugrįžtame į bazę Ustronėje.

DSCF9131

Tyliojo Nevėžio užtvankų slenksčiai 

DSCF9183

Slenksčiai ties Krekenava

DSCF9177

Didysis Nevėžio akmuo...

DSCF9085

Smėlėta Nevėžio pakrantė ties Krekenava 

DSCF9170

Svėdasiškis tarp svėdasiškių. Krekenavos regioninio parko tarnautojas, svėdasiškis Julius Auglys kartu su ekspedicijos dalyviais Algimantu Baronu ir Raimondu Guobiu

Vidugirių dvarelio atmintis

Muziejaus vedėjas vaišina arbata, dar prisimename sodybos istoriją, turtingus ūkininkus Vidugirius, kurie prieš šimtmetį garsėjo puikiausiais sodais, su jais bičiuliavosi, čia svečiuodavosi Vaižgantas. Keturios sumanaus ūkininko dukros skirtingais gyvenimo kelias pasuko, beištekančios ūkį į dvi dalis perskėlė, abi šeimos Sibiro tremtį patyrė, o vėlesni palikuonys likusius pastatus muziejui užleido. Prie arbatos dar ir kitais gardėsiais sotinamės ir po valandėlės atsisveikinę judame Nevėžio pakrantėmis žemyn. 

Anoj pusėj upės

Ties Krekenava pervažiuojame tiltą ir sukame jau kairiuoju krantu besidriekiančiu plentu. Kažkur tolumose pasilieka liaudies apdainuota "Karčema ružava". Dešinėje keliutė į praeities šventavietę - ten Burvelių šventieji alkakalniai, mistinis akmuo, pagaliau mano išsvajotas Šventybrastis. Kaip gali jaustis ten kur apsigyveno iš svarbiausios baltų šventvietės Prūsijoje su šventa ugnimi ir kitomis relikvijomis pasitraukęs vyriausiasis žynys - Krivių Krivaitis. Maža bažnytėlė, pakalnėje paminklai Nepriklausomybei bei 1963 m. sukilėliams, su mįslingu įrašu: "Šlovė nugalėtiems". Šlaite keturi milžiniški ąžuolai. Stovint milžinų ūksmėje užplunda pasididžiavimas mūsų tauta, kuri atsilaikė prieš kraujuose Jeruzalę skandinusius kryžiuočius, kaip skaudu buvo dėl Prūsų genčių, kurias sunaikino tie žiaurūs riteriai. Leidosi iš aukštybių pajautos, mistiniai išgyvenimai, tarsi tyliai rymant senovės šventykloje, kur senovės dievus prisimenam ir savo tautyste pasidžiaugiam. "Perkūne dievaiti, apsaugok aukštaitį..."

DSCF9206

Ąžuolai Šventybrastyje

Šeteniuose žengėme šviesos nutvieksta pieva prie baltutėlio svirno. Jis pasilikęs iš garsaus Liaudos bajorų dvaro, Nobelio premijos laureato, rašytojo Česlovo Milošo gimtinės. Įrašai metalinėse knygų formos skyduose, parko medžiai, tolimas ir tamsus Nevėžio atspindys. Isos slėnis, taip pavadinta Č. Milošo biografinė knyga - viena nuostabiausių. Mintis iš jos: "...Ir nusprendė, kad kai užaugs, sukurs tokią valstybę, kuri visa bus vienas miškas - ten žmonių neįleis, nebent vieną kitą..."

Keliaujame tolyn, šmėsteli didinga Apytalaukio bažnyčia ir po valandėlės mes jau Kėdainiuose - Kunigaikščių Radvilų viešpatijoje. 

Radvilų viešpatijoje

Užsukame į puikiuose rūmuose įsikūrusį "Pegaso" knygyną, po to klaidžiojame po senamiestį, prie paminklo kunigaikščiui Radvilai prisimename Vaižganto "Pragiedrulių" epilogą, legendą apie Alaušo varpą. Ten kalba apie Svėdasus valdžiusį Radvilą, nuožmų didiką, kuris varpinės bokštą nugriovęs, o varpą įmetęs į giliausią ežero sietuvą, katalikų tikėjimą į Kalvino paskleistas tiesas išmainęs. Todė nei jis nei jo dukra paslaptingame pakrantės dvare naktimis neužmigdavę, ramybęs neturėję, mat vis aidėjo varpo balsas: "Vyručiai, nemeskit senovės. Kas gražu atsilieps, kas teisinga nemirs, nors vandeniu, kalnais apklotum...". Anapus upės stūkso Šv. Jurgio bažnyčia, čia pat pėsčiųjų tiltas, o prieplaukoje uosto šlovę menantis rekonstruotas prekybinis laivas - vytinė "Vėtra". Gal kiek panaši į tą, kuri reklaminiame meno atviruke puikuojasi. Vaižgantiškas Nevėžio pakrantes aplankę, garbingai ir prasmingai didžiojo kovų už tautos kultūrą epo "Pragiedruliai" šimtmetį pažymėję, gerokai jubiliejinių atvirukų, plakatų su Nevėžio upe padaliję, Anykščių kredito unijai už bendradarbiavimą dėkingi, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos vardą pagarsinę, pavargę bet laimingi sugrįžome į Vaižganto kraštą - Svėdasus.

DSCF9231

Svėdasus valdžiusių Radvilų mieste Kėdainiuose.

Komentuoti


Kalendorius

Rugpjūtis 2020
Pi An Tr Ke Pe Še Sek
27 28 29 30 31 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31 1 2 3 4 5 6

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 34 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top