Raimondas Guobis
Anykščių bibliotekoje vyko rašytojo Juozo Baltušio knygos "Vietoj dienoraščio" pirmojo tomo sutiktuvės. Nors dalyvavo pora literatūros žinovų, istorikas, tačiau įdomiausiai kalbėjo rašytojo dukra Rita Baltušytė
, kuri, be kito ko, pažymėjo, kad į Juzėnų giminės lizdą - Butėnus šį kartą matyt nenuvažiuos. Prie susitikimo Anykščiuose potyrių pridėjau ir viešnios minčių po kelių dienų išsakytų interviu "Žinių radijo" studijoje.
Anykščių bibliotekoje daugiausiai apie didžiulės apimties kasdienių liudijimų, pamąstymų knygą kalbėjo trys jauni vyrai. Tačiau pasirodė, kad jaunoji karta nei kiek nepranoksta vyresniosios. Dažnai jų svarstymai, atrodė ir naivūs ir neįtikinami, o kartais buvo kalbama tiesiog apie nieką. Ar tikrai ta knyga epochos paminklas, ar tikrai istorijos šaltinis. Ar tikrai Baltušis nuolatos balansavo ant tapsmo rezistentu ribos? Matyt, kad ne, nors kažkur ir pagrūmojo, kažkur reiškė nepasitenkinimą, tačiau iš tiesų buvo nuoseklus sovietinis žmogus, partijos veikėjas, taip pat ir privilegijuotas partietis, visuomenininkas, rašytojas. Nors dienoraštyje užsimena, kad kartą poilsiaujant sanatorijoje jam buvo labai nuobodu, nes ten kartu buvo tik partijos veikėjai, viršininkai, valdininkai, taip vadinamos nomenklatūros atstovai, o dar labiau nuobodu, kad visos ten esančios moterys - tokios pat nuobodžios minėtų piliečių žmonos...
Daugelyje vietų neigiamai atsiliepia apie rusus, nepatinka, kad vis daugiau jų atvyksta į Lietuvą. Kartą važiuojant troleibusu patenka į rusakalbių spūstį ir pajunta, kad kišenėje nebeturi piniginės. Tuo pačiu džiaugiasi, kad nepajutęs kuomet ją traukė, nepakėlęs triukšmo, nes vagišiai galėjo sužaloti - tiesiog brūkštelėt skutimosi peiliuku per veidą.
Ar tikrai rašytojas bando kovoti su neteisybe, padeda paprastiems žmonėms? Bando padėti tik savo pažįstamiems ir tiems, kurie tuo metu jam patiko ar tai daryti pastūmėjo nuotaika. Nuolat grūmoja apie tai, kad vienam ar kitam išdaužys snukį. Nemėgsta Eduardo Mieželaičio, Vytauto Petkevičiaus, tačiau tikriausieji tautos duobkasiai Justas Paleckis ar Antanas Sniečkus jam puikiausi žmonės.
Miela buvo klausytis iš tolimosios Australijos į tėvynę atvykusios aštuoniasdešimtmetės rašytojo dukros Ritos Baltušytės. Jaunatviškai pakili nuotaika, rišlus, be jokių mikčiojimų ar tuščių žodžių, tiesiog pavyzdinis kalbėjimas. Ne veltui gi tuoj po to kai išvykusi į tolimąją Australiją gydytis ir paprašiusi politinio prieglobsčio ir pasilikusi kelerius metus darbavosi lietuviškoje "Amerikos balso" redakcijoje.
Kalbėjo, kad tėvas buvęs rūpestingas. Dažnai ne tik linksmas, pakilios, kūrybiškos nuotaikos, bet ir ūmus, piktas, rūstus, tačiau mylintis ir suprantantis bei pagelbėjantis kuomet prireiks. Pažymėjo, kad jų šeimoje visi buvę nuotaikos žmonės, dažnai užsiplieskiantys, net pikti. Apskritai tai buvę tokie namai, prie kurių vartų vertėjo užrašyti: "Piktas šuo, pikta katė, pikti šeimininkai ir visi čia pikti..."
Rašytojas dienoraščius rašė mašinėle ir kaip knygą, tikintis, kad kada nors jie bus atspausdinti. Tekste daug įprastam dienoraščiui nebūdingų patikslinimų, pavyzdžiui - "duktė Rita". Užsimenama, kad kas bus ne taip "redaktoriai pataisys". Po kiekvienu puslapiu pasirašydavo ranka, tų lapų prisikaupė virš keturių tūkstančių.
R. Baltušytė pasakojo ir apie šeimai artimą miestą prie Šventosios. Anykščiuose gyveno ir sesuo Marytė, kuri priklausė vienuolėms, kurių bendriją pusiau juokais pavadindavo "Marytės šaika", bei didžiąja močiute vadinama J. Baltušio motina. Jų namuose J. Baltušis dažnai viešėdavo, kartais pagyvendavo ilgesnį laiką, rašydavo. Čia kaip niekur susikaupdavo kūrybai, nedideliame palėpės kambarėlyje gimė nemaža dalis jo populiariausių raštų. Pasižvalgydavo po miestą, kai kuo pasigėrėdavo, kai kuo piktindavosi, nueidavo į svečius pas kleboną Albertą Talačką, pasikalbėdavo. Nebijojo... Tačiau ko gi jam reikėjo bijoti?
R. Baltušytė gėrėjosi Lietuvos gamta, mat atvyko pačiame pavasario gražume. Jai ir lietuviškų kavinių interjerai, ir net kiaušinių pakuotės gerokai gražesnės negu Australijoje. Vilnius - tikriausias pasakų miestas, mat apsistoja tokioje vietoje kur per buto langus matyti Gedimino pilies kalnas, katedra ir daugybė gražiausių bažnyčių. Klausantis darėsi net keista, kodėl ji nesugrįžta gyventi į Lietuvą.
Didžiulėje knygoje, apie kurios mintis renginyje veik visai nekalbėta, daugybė įdomybių, taiklių pastebėjimų, tačiau daug ir visai naivių vietelių. Ko verti svaisčiojimai apie meilę, net apie galimybę mesti žmoną Moniką, apskritai viską mesti, apsigyventi kukliai kartu su jam į anūkes tinkančia jauna poete? Net pagalvojau, kad kažin ar vertėjo tuos dienoraščius spausdinti ar nepasvertus atviravimus reikėjo paskleisti plačiajai visuomenei. Tačiau kuo daugiau knygų tuo daugiau žinių, įdomybių, žinojimo, leidėjai taip pat teisingai numatė, kad ši knyga bus populiari ir perkama.
Rita Baltušytė džiaugėsi nors trumpam sugrįžusi į gimtąją šalį...
-
Paskelbta: 2019 m. gegužės 21 d.
-
Peržiūros: 1223
Naujausi straipsniai
- Krikštytojo sugrįžimas
- Senųjų kelių kryžkelėje pašventintas Rūpintojėlis
- Joninės 2024
- Mišrių ir antrinių atliekų išvežimo grafikas 2024 m.
- Kryžiaus išaukštinimo piligrimystė
- Visi Šventieji Butėnuose
- Baltramiejaus šventės magija...
- Psichologinės gerovės grupiniai užsiėmimai
- Perkūno kirčio diena
- Narsiojo Jono takais...