Raimondas Guobis

Šiemet reikėtų rašyti, kad aštuntukas. Mat pačioje 1977 metų aštuntokų susitikimo pradžioje, pasimatymo ant Žaliosios tilto valandą buvo atvykęs ir aštuntasis istorinės dienos dalyvis - Vilučio Dangeras. Tačiau, suradęs tik tris laiku atvykusias  pareigingiausias klasiokes, jas nustebinęs savo puošnumu ir šventišku nusiteikimu, labai greitai atsiprašė ir išvyko namo į Butėnus tvarkyti savo gyvulių ūkio reikalų. Ne taip paprasta ne tik dirbti kiaulininkystės komplekse Sausalaukėje, bet ir suspėti sužiūrėti bene dešimties melžiamų karvių bandą. 

Pasilikusios trys merginos - Skardžiaus Irena, Pilkausko Laima ir Černiaus Roma greitai sulaukė į pasimatymą skubančių butėniečių - Pakšto Augenijaus bei Valuntos Audros. Susidarė visai padorus būrelis, kuris dviem automobiliais leidosi pildyti mūsų susitikimo kultūrinę programą. Pirmoji - smagaus kelio Debeikių apylinkių kalvomis iki pat Anykščių, iki senosios siaurojo geležinkelio stoties, kurioje nekantraudamas laukiau bičiulių nuostabiausių.

Šiltai, mielai pasisveikinę, persimetę keletų žodžių tuojau pat užsukome į stoties rūmus, viršininko kabinetą. Po to Sauliaus Rasalo pilotuojama, moderniais akumuliatoriais aprūpinta senutėle drezina su vagonėliu keliavome per plieninį tiltą, į kalnelį. Stumdamiesi atgal stabtelėjome ir išlipome ant tilto fotosesijai. Toliau sekė senojo garvežio ir kitų įdomybių apžiūra, skrydis rankine drezina, pasivažinėjimai triratuku, fotografija apsiginklavus galingais geležinio kelio remonto įrankiais. 

Automobiliai suka Molėtų link. Dar ekskursas į "Norfą" ir maisto bei gaiviųjų gėrimų arsenalo papildymas. Vingių vingiais, pačiais tikriausiais Aukštaitijos kalvynų serpantinais riedėjome per Skiemonis, pro Lūkšto ir Duobio ežero pakrantes, kol sustojome aukštabokštės, šviesios šviesios Alantos bažnyčios papėdėje.

Mokytoja Elena Putrimienė savo trobelės prieangio kamputyje, vėsioje kertelėje sėdėjo ant kėdutės ir lūkuriuodama manęs skaitė "Rambyno" žurnalą. Nustebino ją tik tai, kad po valandėlės, mums vos persimetus keliomis frazėmis pasirodė būrelis klasės bičiulių, o aš paaiškinau, kad šitie pristojo ir turėjau juos noriu nenoriu pasiimti kartu.

Prisiminimai. Juk aš nebuvau jums labai rūsti. Mane vaikai ir dabar labai myli. Vis čia Alantoje mokytoja vadina. Sportas, biologija, nutikimai, paklausimai apie senus pažįstamus, nusistebėjimai netikėtai sužinojus. Rodėsi kalboms nebus galo. Ji mus dar nulydėjo į aikštę. Dėkojo, stebėjosi, kad ją aplankė net ne buvę auklėtiniai, o tiesiog mokiniai. Mokytoja nustebino savo atmintimi, nuosakumu ir, žinoma, energija. Vis gi vos po poros metų jai sukaks ne tiek jau mažai - devyniasdešimt metų.

Keliutėmis, vieškeliais, vėl pro Skiemonis, Mačionis su stabtelėjimu Rubikiuose ir bandymais surasti dar vieną klasės draugą - Bronių. Nepavyko, tik parsivežėme šiokio tokio kartėlio ir nerimo, kad jam gyvenimas klostosi sunkiai, kad prie vienatvės prisidėjo ir kitos bėdos. Tačiau juk žmogaus nepakeisi ir už jį gyvenimo nenugyvensi.

Kelio pabaiga Varkujuose. Tas pats pavėsinės jaukumas, krintanti į vakarą karšta šios vasaros saulė, vėjas užuolaidose. Namiškių dėmesys, pirmapradis jaukumas ir žinoma ilga ir nežinia kuo, kokiomis kalbomis, atviravimais besibaigianti tamsa. Paklausimai, pasakymai, pasipasakojimai. Šiokie tokie pasiginčijimai dėl prasmių ir tiesų. Potyris, kad ne taip jau paprasta abejojančiam paaiškinti, kad, yra Dievas... Jau nebemėtėme į krepšį kaip kitais metais, jau tiek daug nebešokome, nors armonikavo Šiška, nors ritmais ir rifais kaitino "Status Quo". Matyt reikėtų keisti mūsų susitikimų formatą, kiek galima pritrumpinti ydingą nakties puotą, kurios metu ne tik per daug pasivaišini, bet ir per daug pasakai. Bet gal ir taip gerai? Nors juk tam ir susitinkam, tam ir gyvenam, kad galėtumėm keisti, keistis, tačiau niekada vienas kito ir mūsų didžios susitikimų tradicijos neapleisti.