Raimondas Guobis

Jau artėjančio rudens ir prasidedančios žiemos ilgais vakarais, Lietuvos kaimuose ir miestuose rūpestingos rūpestingi tėveliai, seneliai ar giminaičiai bičiuliai norėdami protingai ir naudingai pabendrauti su vaikais ima sekti ar skaityti pasakas. Žinoma jos būna ir garsiojo Andersono, Grimų, lietuvių ar dar kokios kitos liaudies, o štai svėdasiškė, filologė, susipratusi lietuvė Dalia Dilytė - Staškevičienė pabandė savo anūkėlei Mildutei sekti pasakas apie Lietuvos istoriją.

Mergaitė mūsų tautos istorijų klausėsi didžiai susidomėjusi, tad supratinga močiutė sumanė tas savo pasakas į knygą sudėti, kad visos šalies vaikučiai jas galėtų girdėti ir savo tėvynę nuo mažens pažinti. Istoriniais, tautiškomis spalvomis žydinčiais vaizdeliais iliustruotoje knygelėje "Pasakos apie Lietuvos istoriją" devynios viena po kitos beveik chronologiškai laike ir prasmėje išdėliotos istorijos, viliantis, kad jos bus naudingos ir įdomios ne tik jos anūkams, visiems vaikams bet ir jų ainiams.

Taip gražiai prabylama apie Lietuvos vardą, kuris juk iš to smagaus, skambančio lietaus, o lietaus vaikai lietuviai turi dainų širdį ir negali nedainuoti. Kad mes baltai, kad mūsų tiek mažai teliko po rūsčių amžių, kad turime ypatingai mylėti ir gerbti vienintelius savo "pusbrolius", taip pat baltus latvius.

Apie karalių Mindaugą, suvienijusį valstybę, jį minint senelis taip gražiai ir pamokančiai su anūkais kelia vėliavą, o močiutė kepa pyragą - didi juk šventė. Pavyzdys su vienu virbeliu ir jų visa šluota bandant perlaužti ir suvokimas kokia svarbi yra vienybė. Gedimino prisiminimas kopiant į jo vardu pavadintą kalną, prisimenant geležinį vilką sapne ir Vilniaus įkūrimą bei Vyties ženklo gimsmą. Toliau pasakos apie Birutę ir Kęstutį, apie Žalgirio mūšį, apie himną ir Vincą Kudirką su priminimu, kad negalvodami apie naudą sau turime dirbti ir dirbti Lietuvai. Sunkus tai darbas bet šventas. Apie savanorius ir miško brolių kalnelį: nors partizanai pralaimėjo, bet nebuvo nugalėta jų tėvynės meilė. Paskutinė rinkinio pasaka apie taip pat seną, turtingą, unikalią, brangią lietuvių kalbą kurią turime ginti nuo nuo nereikalingų svetimžodžių, klausyti priesako: "Ginkim kalbą, žemę, jos būdą; Stokim į kovą kaip milžinai."

D. Dilytė šiose pasakose prabyla kaip šauklys, kaip senovės vaidila, kviečia nuo mažų dienų kuo labiau tėvynę ir jos istoriją pažinti, pamilti ir tos meilės įkvėptiems gyventi. Gal tokią knygą vertėtų įteikti kiekvienai besituokiančiai ar mažylį bekrikštijančiai šeimai?

Nuotraukose:

Knygoje tautine vėliava žydi vienas svarbiausių valstybės simbolių - Gedimino pilies bokštas bei lietuviška knyga.