(1931 - 2015)

Rugsėjo 26-ąją Butėnų kaimo kapinaičių smiltys priglaudė amžinybei butėnietę Marytę Pakštaitę. Gimusi valakinių ūkininkų Karolinos ir Mykolo Pakštų šeimoje, augo kartu su seserimis Ona, Jule, Sofija ir broliu Juozu.

Kaimo pradžios mokykloje mokytojų Stasės Pumputienės, o vėliau Apolonijos Gliaudelytės - Pakštienės globoje išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti ir tėvynę bei pasaulį pažinti. Sekėsi ir nesisekė, štai skaityti tai labai mėgo, o atpasakoti ką paskaičiusi ar išgirdusi nelabai gebėdavo.

Ypatingi patyrimai, sąlytis su tolimu ir paslaptingu pasauliu  - tėvelio pusbrolio, garsiojo geopolitiko profesoriaus Kazimiero Pakšto viešnagės, jo pasakojimai apie Baltijos jūrą, vandenynus, Europą, Ameriką ir net tolimąją Afriką. Jo blizgantis automobilis ir vaikų laimė - kuomet pavežioja. Marytę, gi, labiau masino dviratis - ko paprašiusi ar paslapčia patvėrusi vis bandydavo važiuoti.

Seserys ir brolis išėjo moksluos, kūrė šeimas, o ji pasiliko tėvų namuose prie ūkio. Vienas po kito tuoj po 1950 - ųjų pasimirė tėveliai, pasiliko senojoje giminės gūžtoje - istorinėje "ūlyčios" sodyboje viena. Su didžia jėga, užsidegimu dirbo kolchoze, vis laukuose ar sunkiausią kroviko darbą - patikdavo tuomet dažnai ir į kokį miestą sunkvežimių pakrauti nuvažiuoti, daug ką pamatyti, patiko sunkiausią darbą su šypsena, vyrišku juoku pergalėti. Kiek tų darbų padaryta, kiek valandų, darbadienių ten ar ten sugaišta į nedidelę knygelę kruopščiai susirašiusi turėjo. Laikydavo gi dar ir karvę, kiaulių, vištų - juk grūdų už darbadienius iš "kulkozo" nemažai gaudavo...

Visą gyvenimą gaivino knygos. Pamėgo jas skaityti dar vaikystėje, mat motina neeilinė skaitytoja buvusi, o ką paskaičiusi dažnai į trobą susirenkančioms kaimynėms papasakodavusi. Nuotykiai, detektyvai, ypatingai Agatos Kristi raštai patikdavę, bet pakliūdavę ir visai prastų knygų - kur tik blevyzgos ir seksas, tokios, papiktinusios knygos neskaitydavo, kaip šventraštyje patariama - į šalį atidėdavo. Knygas skaitė ne tik iš savosios, bet ir Svėdasų, net Utenos bibliotekų - atveždavo netolima kaimynė. Skaičiusi veik iki pačios gyvenimo pabaigos - lemties dvelksmą šviesiu knygų pasauliu pergalėdavo.

Smėlis, vis tas šviesus, lengvas, švelnus ir viską numaldantis mūsų šventojo kalnelio smėlis.