Saulėtą rugpjūčio 25 - ios popietę Butėnų kaimo kapinių smiltys priglaudė butėniečio senos, istorinės Augustino Žvirblio giminės palikuonio Beno Barono kūną. Mįslingas sutapimas - žinia apie mirtį pasklido besibaigiant garsiajam proseneliui skirtos Butėnų dienos susibūrimui. Gyvenimo negandų ir negalių išvargintas buvęs Šiaurės jūrų laivyno bocmanas savo valia įsėdo į amžinybės laivą.

Gimęs 1944 m. rudenį, pakrikštytas Benu - Mykolu, augo gausioje, net 11-os vaikų Janinos Žvirblytės ir Algirdo Baronų šeimoje. Guvią poetišką prigimtį gaivino dar ir sąmojo kupinos močiutės, tikriausios pasakotojos, linksmosios sodžiaus eiliuotojos Anelė ir Ona, įvairiais keliais bandę eiti, visą amžiaus istorijos spalvingumą, prieštaras atspindėję dėdės ir tetos. Mokykla, darbai, darbeliai, juokai juokeliai ir tarnyba sovietiniame kariniame laivyne Murmanske. Pasakodavo, kad buvęs ir bocmanu, vikriai mosuodamas rankomis kartais parodydavo kaip tekdavo mojuoti signalinėmis vėliavėlėmis laive.  Kartais pratardavo, kad iš butėniečių - buvusių jūreivių būtų galima sudaryti visa laivo įgulą, tik ta komanda jau palengva ėmė keliauti į Anapilio vandenynus.

Poetingas gyvenimas tėviškėje, dar tėvų suręstame jaukiame name - sako kaip "jaunakuriams" davusi valdžia medžiagos labai geros iš paties Žaliamiškio. Žemiškosios meilės ir pilnatvės pajauta su žmona Danute, išaugino du smagius sūnus Deimantą ir Nerijų. 

Benas būdavo visuomet be skubos, vis ką nors ypatingo pastebėdamas, pasigėrėdamas, kumelaitę Apolionija vadinamą paragindamas ir uždainuodamas: "Jei manęs nemyli, Apolonija, aš tave išvešiu į Saksoniją..." Tokia mįslinga Antrojo pasaulinio karo vokietmetį Lietuvoje menanti dainelė.

Sodybą puoselėjo, puošė. Iš lauko akmenėlių apskričiausių nuo didesnio iki pačio mažiausio beveik žmogaus ūgio piramidę buvo sukrovęs, kelias barzdotų vyrų galvas iš medžio išdrožęs kaip sargybinius sustatė kieme. Kas tai - kunigaikščiai didieji, ar rusišku šalmu apvožtas sovietinis karys Ivanas Fiodorovičius į žvaigždes žvalgosi. Idealiai tos žvalgo akys buvo išskaptuotos, net pats liaudies meistras Zenonas Valunta apžiūrinėjo ir tyrinėjo, mat jis savo drožiniams labai originaliai, prikaldamas didesnes ar mažesnes sagas akis įstatydavo.

Poezija perpinta šneka ir net sėkmingi eiliavimai, kaip gražiai su gilių atodūsių intonacijomis apie Butėnus apie savo šeimą, tėvelius jis rašė ir ką parašęs deklamuodavo. Net prisimerkdamas, susigraudindamas, pačia tikriausia butėnietiška šnekta. Kaip Šventoji teškena, vakarais rūką kelia, kaip tėtis gano aveles, o sugrįžęs sveikinasi su gausia gentimi, bučiuoja vienuolika apglėbęs, o mama vaišina kvapnios duonos rieke, ant ajerų patalo kepta. Pasakų pasaka, kuri pasibaigia lemtingu pavasariu, atėjusia mirtimi, kai niekas darbo nevengia, o tėtės batai po girnom numesti, nes pats jisai į kapą žengia, skamba Bethoveno maršas gedulingas ir gėlės švyti verkiančiais žiedais. Rašęs ir apie grybų vestuves, obelį "papinką", apie kleboną Survilą, ir apie krikštatėvį, dėdę Gediminą, kurs pasiligojęs valandų valandas sėdėdavęs kėdėje, žvelgdavęs pro langą ir laukdavęs ateinant Benuko gatve. Pasivaišins, pasikalbės...