Jolita A.
Aš sugrįšiu, kai kris medžių lapai,
Leisis saulė miškų gilumon.
Aš sugrįšiu, bet bus jau išsekęs
Šulinys gyvasties amžinos.
Virkaus vėjas, daužydamas langą.
Žiburėlis jame nebešvies...
Aš praskleisiu užuolaidą blankią -
Graudulys manyje išsilies...
Čia gyventa, mylėta, dainuota.
Ir kryželis čia neštas vargų...
Aš pajusiu tą naktį vėjuotą -
Atmintis širdį raižo peiliu...
Kaip akmuo aš stovėsiu sustingus
Po sausa, negyva obelim.
Bet tikėsiu, kad žiedlapiais sninga
Ir pavasaris ūžia aplink!
Sukalbėsiu aš dangui maldelę.
Sūrios ašaros džius pamažu.
Pasiliksiu šitóje stotelėj,
Nes be jos aš daugiau negaliu...
-
Paskelbta: 2020 m. lapkričio 21 d.
-
Peržiūros: 1020
Naujausi straipsniai
- Dar kartą Vilniuje: knygų atlaidai...
- Tauro pėdsakais: lietaus ir ledo kelias
- Gavėnas šėliojo Svėdasuose ir Butėnuose
- Mišrių ir antrinių atliekų išvežimo grafikas 2023 m.
- Laimingų Naujųjų Metų!
- Su Šv. Kalėdomis!
- Nematomas frontas: „arionai“ Butėnų sodžiuje
- Gudriojo Tigro ir kitų partizanų raštų pėdsakais...
- Butėnų diena - vandenų diena
- Skiemonių stebuklas - šešių dešimtmečių šviesa
