Jolita A.
Aš sugrįšiu, kai kris medžių lapai,
Leisis saulė miškų gilumon.
Aš sugrįšiu, bet bus jau išsekęs
Šulinys gyvasties amžinos.
Virkaus vėjas, daužydamas langą.
Žiburėlis jame nebešvies...
Aš praskleisiu užuolaidą blankią -
Graudulys manyje išsilies...
Čia gyventa, mylėta, dainuota.
Ir kryželis čia neštas vargų...
Aš pajusiu tą naktį vėjuotą -
Atmintis širdį raižo peiliu...
Kaip akmuo aš stovėsiu sustingus
Po sausa, negyva obelim.
Bet tikėsiu, kad žiedlapiais sninga
Ir pavasaris ūžia aplink!
Sukalbėsiu aš dangui maldelę.
Sūrios ašaros džius pamažu.
Pasiliksiu šitóje stotelėj,
Nes be jos aš daugiau negaliu...
-
Paskelbta: 2020 m. lapkričio 21 d.
-
Peržiūros: 627
Naujausi straipsniai
- Naujoji Radviliada: 23 tūkstančiai metrinių žingsnių kunigaikščių Radvilų keliais
- Užgavėnių popietė Butėnuose...
- Iš knygų mugės sugrįžus: ir apsiniauks žvelgiantys per langą...
- Su šventėmis!
- Su šventėmis!
- Ieva Kazlauskaitė–Šileikienė
- Viesulo žiedas: į žygį eina vieni seniai...?
- Raudonųjų rožių vidurdienis
- Valanda
- Apie naujojo pasaulio grimasas...
