Raimondas Guobis

Tegyvuoja žuvys...

Upė ir jos žuvys, tai didi gamtos poezija. Atėjęs į paupį visada apsidžiaugi pamatęs žuvį. Ypač didelę, kaip ji žmogiško artumo pabūgusi neria į saugia gelmę.

Visais laikais senoliai vis prisimindavo, kad jų geraisiais metais tai nepalyginamai daugiau žuvies upėje buvę. Taip kalbėjome ir mes, tie kurie kibiųjų gružlių - kilbukų paprastomis, lazdyno kotais, meškerėmis po šimtą ir daugiau kasdien ištraukdavome. Gal net Dievas nežinojo kiek gi žuvų upėje tada buvo. Vėliau gi atsirado modernesnių, net brakonieriškų žvejybos įrankių, į upę pasruvo Utenos miesto pramoninės nuotekos, o kai pradėjo krėsti elektra, tai žuvelėms išaušo liūdnos dienos - mažai jų bepasiliko. Didelė nuodėmė šventai upei, nuodėmė bendruomenei, kad atsirado ir mūsų kaime augusių žmonių tapusių pragaištingaisiais "elektrikais".

Išgyvename naujus laikus, atrodo, kad naujųjų kartų senoliai galės pasakoti neįtikėtinus dalykus - upėje dabar žuvies daugiau nei mano vaikystėje. Jau priėjęs prie vandens pamatai žuvų, ir vis daugiau ir vis didesnių. Saulėtą vasaros dieną jos tiesiog žaibuoja vandenyse, pamatai ir kuojų, ešerių, šapalų - šitų tikrųjų upės gyventojų jau nepaprastai didelių, net iki penkių kilogramų milžinų pasitaiko, žvejams tvirčiausius kabliukus nulaužo. Yra ir didelių lydžių, sietuvose snaudžiančių, mažystėje didžių drąsuolių - už Mačeikos sietuvos, kilpoje, visai pakrantėje prie akmenėlių pažinau vos ne naminį, vos ne ranka paglostomą. Džiugu, kad jau ir daugelį metų visai nebematytų kilbukų atsirado, nors jų dar taip nedaug, jie dar taip nedrąsiai maži, daugiau ir vėgėlių, bet ar pamatysime kada belupes ar milžiną šalvį.

Paupyje gali pajusti Rojų. Ramybe, amžinybe srovena tėkmė, linguoja žolės, nardo žuvys, skrajoja, zuja mėlynsparniai žydkumeliai, sako, kad jų skraidyklės tobuliausia Dievo konstrukcija, į smėlio šlaitų namelius sugrįžta urvinės kregždės. 

Visi į dvarą

Paslaptinga, lyg tai dviejų kepurių upės link stačiu šlaitu besileidžianti, į kaimavietę lyguma besidriekianti kalva Bobakalniu vadinama. Pasak senolių, prieš vidurnaktį gali kalno gelmėse girnomis malant, dundant ar dar ką išgirsti, tarsi ten dvaras būtų prasmegęs. Archeologas Petras Tarasenka rašė, kad  ant kalnų apaugusių mišku ir Bobakalniais vadinamų, senovėje, pilis priešams užpuolus, slėpdavosi moterys su vaikais, gyvuliais ir kitu turtu. Tad, netoliese, reikėtų ieškoti piliakalnio. Apylinkėje žinomas dar vienas taip vadinamas kalnas - pačiame Svėdasų seniūnijos pakraštyje, jau Duokiškėnuose, Šeduikių kaime stūksantis.

Atminties tiltu pasiekė žinia, kad kadaise Butėnų dvarą valdęs ponas Tizenhauzas. Archyvuose išlikęs 1671 m. gegužės 13 dieną surašytas dokumentas, patvirtinantis, kad ant Bobakalnio buvęs dvaras priklausė ponams Komarams ir tuo metu buvo parduodamas Sterkonių prie Debeikių ponui Kušeliauskui. Mediniai rūmai su koklinėmis krosnimis, durimis geležies užraktais, svirnai, tvartai, bravaras ir kažkur netoliese buvusi smuklė. Ten minimi ir kaimo gyventojai, senokai išnykusios Putrų, Imbrasų, Butėnų šeimos, taip pat ir Žvirbliai, Pakštai... Pačioje XIX amžiaus pradžioje apie dvarą jau nieko negirdėti, gal jis sunyko žlungant legendinei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tik pasakojimų nuotrupos, kad butėniečiams tekdavę eiti darbuosna už upės ir į netolimą Liepagirių dvarą. Prieš baudžiavos panaikinimą kaimas priklausęs grafų Marikonių Svėdasų dvarui. 

Bobakalnio kalvoje surasta senų koklių, plytų, molinių keptuvių liekanų, smulkių monetų... Butėnų dvaravietė 1993 m. įtraukta į archeologijos paminklų registrą.