Raimondas Guobis

IMG 4548Sovietų pokariu sunaikintą Baronų sodybą tuoj po 1990-ųjų vėl kurti pradėjęs Juozo Barono sūnus Petras su šeima ir kitais pagalbininkais, palengva, žingsnis po žingsnio sukūrė kultūrinę pramoginę oazę. Vėlų 2015-ųjų rudenį Butėnų kaimo pokario partizanams skirtoje šventėje, Baronų sodybos poilsinėje "Barono viloje" besižvalgydamas Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas stebėjosi ir kartu esantiems pamokomai kalbėjo: "Štai, matot, kokie mes lietuviai, sovietai šaudė, trėmė, viską sunaikino ir štai kaip viskas naujai atstatyta, padaryta..." Dabar gi karūnuoto laisvojo girių elnio logotipu su atgimimo data 1998-aisiais pažymėta Baronų sodyba klesti, ji tapo tikriausiu lietuviško sumanumo bei veržlumo pavyzdžiu, pramogų bei kultūros centru.

Baronų gyvenimas

Baronų sodybos istorija skelbia ir kitus A. D. 1921-uosius Viešpaties metus, kuomet sugrįžęs iš Petrapilio čia sodybą įkūrė Mykolas Baronas. Deja neilgai jis pasidžiaugė savo nauju gyvenimu, mat susižalojus ir užkratui užnuodijus kraują dar pačiame gerume pasimirė. Tuomet ūkį perėmė sūnus vyriausias sūnus Povilas, kuris ne tik sumaniai šeimininkavo bet, matyt lietuviškose imperijos sostinės draugijose rūpintis tautiečių reikalais įpratęs, nuolat panirdavo ir į visuomenės, bendruomenės darbus. Buvo daug metų renkamas seniūnu, buvo 1941-ųjų sukilėlių būrio karys, o sovietams 1944-aisiais sugrįžus ėmė slapstytis, paėmė į rankas ginklą, subūręs kovotojus prieš okupantus, sukūręs Žalgirio būrį tapo pirmuoju jo vadu. Išmintingas, nuosaikus, ir ten partizanų būry būdamas saugojo savo kaimą, savo žmones, dažnai karštesnius bendražygius sulaikydavo nuo bereikalingų žudynių. Nors, sako, uolūs ryšininkai, kuriems ir kerštingumo ir žiaurumo bruožas nebuvo svetimas, buvo sudarę bene dviejų dešimčių sodiečių sąrašą, kuriuos kaip sovietams palankius reikėtų... likviduoti.

Namuose pasiliko nuolat sovietinių pareigūnų, po apylinkes siautėjančių stribų bei kareivių skriaudžiama ir gąsdinama šeima - senutė motina, žmona Marijona ir net penki, dar visai nedidučiai pametinukai sūneliai. Paslapčia jie susitikdavo su kovos kelyje esančiu tėčiu, pasiliko atmintyje prietemų, keisto jaudulio, rimto vyriško apkabinimo atšvaitai. Mirtis vadą ištiko jau tada, kai jo šeima kentėjosi Sibire. Žmona Marija buvo lageryje, nuteista už ryšius su partizanais, tai gi ir su savuoju vyru. Mažieji broliukai pasiliko močiutės globoje.

Alberto metai

Baroniokų močiutė išmaitinti nepajėgė, juos paėmė į vaikų namus. Ten pavalgyti pavalgydavo, bet rusai mokytojai ir auklėtojai tarp savęs kalbėtis lietuviškai draudė, o užgirdę skaudžiai bausdavo. Broliai ėmė saugotis ir mokykloje tarpusavy kalbėtis rusiškai. Palengva rusiška aplinka, o paskui jau ir atskirtis paaugus visai ištrynė jiems iš sąmonės gimtąją kalbą. Net jau porą metų mokyklą Butėnuose lankęs Albertas neatsilaikė, jo atmintyje išliko vos keli paprasčiausi lietuviški žodžiai. Jo laukė toks pat likimas kaip brolių - keli metai rusiškoje mokykloje, o sulaukus 15-os į technikos mokyklą kur parengdavo šaltkalviu, traktorininku ar vairuotoju... Tačiau Albertas labai prastai matė, net stipriausi akiniai nepagelbėjo, tam, kad galėtų matyti ką mokytojas rašo ant lentos, visuomet sėdėjo pirmame suole. Baigus septynmetę komisija, gydytoja nustatė, kad į traktoristų mokyklą netinkamas, tad tegul toliau mokosi vidurinėje. Baigęs dešimtmetę guvus bei gabusis Baroniukas įstojo į garsųjį Tomsko universitetą. Pasirinko studijuoti istoriją. Buvę įdomu, ypač praktikos metu, kai dalyvavo tyrinėjant Pečioros upės uolų piešinius. Užbaigęs mokėsi aspirantūroje ir pasiliko dėstyti. Vėliau, stingant darbo grynosios istorijos srityje, teko pasukti kultūros istorijos kryptimi, tapo docentu, mokslų daktaru. Lietuvai atgavus nepriklausomybę sumanė sugrįžti gyventi tėvynėn. Povilo brolis Juozas taip pat buvo apkaltintas antisovietine veikla, nuteistas, išgabentas į Sibiro lagerius. Palengva veik visi giminės represuotieji susibūrė Tomske, žymiame Rusijos kultūros centre. Mokėsi, dirbo, kai kurie vyrai vedė svetimtautes...

Sugrįžimai

Jis pasirodė tuoj po 1990-ųjų, pasirodė, galvodamas į Lietuvą sugrįžti. Atvažiuodavo iš pradžių tik vasaromis, o vėliau įsirašęs į sugrįžtančiųjų represuotųjų programą, palengva nutraukęs saitus su Rusija, gavo butą Vilniuje, lankė lietuvių kalbos kursus, bet net praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų tobulai lietuviškai kalbėti nebeišmoko. Vis rusų kalbos griebiasi arba lėtai dėliodamas žodžius žiūrėk ir užstringa viduryje sakinio lietuviško žodžio pritrūkęs... Vasaromis jo gyvenimas slenka sodžiuje, pusbrolio Petro sodyboje. Jis čia įsikuria jaukiuose svirno kambariuose - vaikšto po mišką, verda košę, kuria maitina karpius, mėgsta ir pameškerioti.

Istorija susiklostė taip, kad jaunesnį Povilo brolį Juozą taip pat suėmė ir išgabeno į lagerius. Ten gerokai pavargęs buvo paleistas, tačiau sugrįžti Lietuvon negalėjo - privalėjo dar gyventi tremtyje. Įsikūrė Tomske, vedė, ten gimė ir Petras Baronas. Užaugęs Šiauliuose, uoliai mokęsis, sportavęs, kuomet radosi galimybių ėmęsis verslo. Metams bėgant sėkmingai "augęs" - menki pramanai didelėmis įmonėmis virto, ištisu "Saldos" ir kitokių įmonių koncernu. Jis palengva atstatė senelio Mykolo sodybą, ten išaugo kaimo turizmo sodyba "Barono vila", supirko ir kitas Baronams priklaususias žemes ir dar daug laukų, miškų aplinkui. Savo sodybą pasistatė kalvoje, kurioje Vaclovo Barono gyventa, surentė trobą iš rinktinių kedro rąstų - šioks toks svetimos šalies, tačiau visgi gimtinės prisiminimas. Tikriausias stebuklas - beveik hektaro su puse ežeras per kelerius metus iškastas durpingame Kerpio upelio versmių slėnyje. Neįtikėtina, kad vietomis gražiai banguojančio mėlio gylis yra apie septynis metrus, jame galima irstytis valtimi, meškerioti. Neseniai sodyboje buvo pastatyta moderni konferencijų salė ir trys jaukūs nameliai poilsiui, su langais į ežerą ir į pietus, poetiškai Elnio, Kiškio bei Avies vardais paženklinti. Akmenų parkas, storo medžio kelmo namelis - baublys, kalvelėje tarp jaunų pušų - koplystulpis su Rūpintojėlio skulptūra. Padėka už tai, kad po ilgų klajonių šeima galėjo sugrįžti į gimtinę.

Karališko elnio ženkle

Visai šalia sodybos, tik perėjus švelniu lankstu slėnį, taip pat ant aukštumėlių, bene vienuolikos hektarų aptvaras, kuriame ganosi nesuskaičiuojama daugybė elnių bei danielių. Tiek Petras tiek jo žmona Rūta dažnai pajuokauja, kad apie tai kiek iš tiesų aptvare yra žvėrelių žino tik ponas Dievas. Numesk obuolių ar kitokių gardėsių, tuoj visi sulekia pulku. Drąsesnieji net ima iš rankų maistą, skrajoja aplink ratais, kiti gi stovi tolėliau, solidesni, aikštingesni, daugiau laisvės vėjų, laisvės miškų išsiilgę. Ypač įdomu, smagu čia rudenį, kai pačioje rugsėjo pabaigoje, jau gelstant apylinkės miškams elniai pradeda rujoti. Riaumoja patinai nežemiškais balsais, o jų šauksmą nustelbia ragų tauškėjimas - prasideda grumtynės, nes reikia išsiaiškinti kas čia galingiausias, kas patelių meilės labiausiai vertas.

Tautos istorija, pagarbi atmintis ir ateities viltis

Vėlyvą, liūtingą 2015 metų rudenį, pačią gražiausią, visai giedrą tarp ūkanotų, tarsi laiminant iš aukštybių dovanotą, susirinkus dideliai miniai žmonių Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pašventino ąžuolinę Šv. arkangelo Mykolo skulptūrą. Svėdasų parapijos, o taip pat karių bei visų kovotojų už laisvę bei teisingumą dangiškojo globėjo simbolį, kaip paminklą Butėnų vyrams - pokario partizanams, kovojusiems prieš sovietinius okupantus. Po Gedimino stulpų simboliu iškaltos pavardės: legendinis, pirmasis partizanų vadas Žalgiris, Povilas Baronas - Briedis, Vytautas Vilutis - Perkūnas, Jonas Žemaitis - Maumedis, Albinas Milčiukas - Tigras, Jonas Milčiukas, Steponas Šukys - Gaidys. Viskas buvo padaryta Baronų Petro ir jo žmonos Rūtos lėšomis. Tą dieną Barono viloje vyko ir mokslinė istorinė konferencija, ir iškilminga vakarienė. Nors rūpesčių netrūksta, bet vardan pilietiškumo ugdymo, gilesnio tautos istorijos pažinimo P. Baronas planuoja atstatyti pirmąją Butėnų vyrų, pokario partizanų slėptuvę, vadinamą Šukių bunkerį. 

Autoriaus nuotraukose:

IMG 4546

IMG 4548

Dvi foto su elniais...

 

IMG 4553

Rūtos Baronienės ir drąsiausios danielės dialogas

 

IMG 6795

Albertas Baronas, rusišką vidurinę mokyklą bebaigiantis jaunuolis 1957 m. pavasarį Tomske

 

IMG 5378

Šv. arkangelas Mykolas - teisingumo ieškančiųjų globėjas

 

DSCF8752

Petras Baronas (dešinėje) ir aktyviausias Butėnų bendruomenės vyras Kęstutis Žvirblis

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 18 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top