Butėnų sekmadienis

Raimondas Guobis

Štai viena diena dar baigias. Tiksliau - dar vieną dieną pragyvenom, ir ji mūsų, ir niekas iš mūsų jos jau neatims. Ir buvo tai sekmadienis, jau paskutinis šventadienis sausyje. Rodosi, kad greitai, o iš tiesų visai palengva, tereikėjo kuo giliau, mąsliau tą laiką suvokti...

Butėnai. Nuostabiausias mūsų kaimas. Jis tiesiog snūduriavo pilkšvo popiečio tyloje. Tik kažkur prie Narunčio upelio duetu dūzgė medžius dzyrinantys motopjūklai, vos vos judėjo nurudę pakelės ąžuolėlio lapai. Sidabru švietė kryžkelės stogastulpis, švelnus, bet teisingas - blogio slibiną naikinantis Šv. arkangelas Mykolas sumaniai išskobtas lietuviškame ąžuole.

Buvusios karvidės stūkso kaip kokios įmonės korpusas. Nesugriautos, išsaugotos, galima gi būtų čia net investuotojus pasikviesti, suteikti labai labai palankias sąlygas ir fabrikėlį atidaryti. Kad ir žvakių, nes dabar Lietuvos klebonai jų po Lenkijas ieško, kad tik pigiau. O galėtų gi savus gamintojus tuomet palaikyti. Solidarumo labui, juk ant produktų būtų išspausta "Pagaminta Butėnuose". O gal ką nors modernesnio sugalvotumėm gaminti. Bet juk tokia šviesi ateities mintis yra, skrajoja sau paleista, štai ims ir materializuosis.

Nusileidus į didįjį slėnį, į senąją "ulyčią", taip pat tyla tylumėlė, kaip tyruose, tarsi visi nuo kokių kryžiuočių ar maskvėnų išsislapstę būtų. Didysis žilvitis ties Motiejūčių gyvenimu, istorinė Pakštų troba, keliukas į Ramybės gatvę, ir juo aukštyn besiskubinanti mergaitė. Šalia jos rudas, kudlotas riestanosis šuniukas - jaunas jaunas Rudis. Linksma ir smagu mokinukei, nors draugių aplink nei vienos, bet yra močiutė, yra kompiuteris ir yra bičiulis Rudis.

Tiesi tiesi kaimo gatvė, tuo ilgumu ir tiesumu visoje Aukštaitijoje garsinusi didįjį Butėnų kaimą. Ir štai čia į mane įskriejo atminties vėjukas, ėmiau tiesiog prisiminti ir galvoti apie tuos, kurie šiose trobose gyveno - Juškos Ladziukas, Juškos Steponas, Naviko Ladzius, Elena Navikaitė, Stasys Žvirblis, Vladas Murma, Barono Benas... Išėjo tenai į anapus, ir nors prisimenantiems atrodo, kad jie čia, visai čia pat, štai įvyks stebuklas, ims ir žengs į gatvę ir vėl visur žmonių bus pilna, vėl būriais lakstys vaikai...

Senoji vinkšna taip pat snūduriuoja žiemos ramybėje iš jo tankiai susipynusio šakų vainiko pakyla šimtametis varnas, tyla ir dar kartą tyla. Tyla ir prie senosios Apolonijos gryčios, kur sukumpęs stogas, langinės, aukštas puošnus pamatas, poetiškai susivijusios alyvos, milžiniška liepa ir garbingais vartais baltuojantys du seni seni beržai. Augustino tvarto šimtametė akmenų, akmenėlių mozaika, Damijono gryčia su mokyklos istorija, dar vienos mokyklos atmintis. Ją juosdavo tankiai susodintos liepos, dabar iš tų medžių tik ąžuolas ir beržas telikę, jos laiptai buvo kaip į šventovę - platūs, dažnai suskeldėję. Susikaupę suoluose rašto darbus pradėdavome nuo dailyraščio - pirmiausia nuo tiesių brūkšniukų, po to braukdavome pasvirusius, o vėliau raitydavome vis įmantriau, kad tik braižas gražus būtų...

Mūsų upė, ji šnarėdama mirguojančia srove neria tarp pušynėlių, sūkuriuoja Mačeikos sietuvoje, ties Klyvio "konjonu" sausmedžių giraitėje nubalusią medžio viršūnę atkakliai kala genys. Jo darbštumas sklaido keistą tylą. Girdisi upelio srovė, kuri ritasi siaura, gilia griova, per akmenų krūsnis, pro suvirtusius medžius, kerokšlį žilvitį, nerdama po daubą stingdančiu storo ledo luitu. Dvi pušaitės, tarsi dvynės, jas menu dar iš vaikystės - tokios pat jau buvo. Keliutė išveda į baltą lauką, kuriame amžiaus simboliu stūkso ramybėje "Žilvičio brolijos" simbolis, senas, senas, mielas, mielas, brangus, brangus medis.

Pakapės pušų šnaresys. Nuolatos čia susitinku su išėjusiais, tokia nuojauta, kad jie tarsi čia kalba, šį tą primena, pataria, padrąsina, sustiprina - juk praeitis, dabartis ir ateitis yra pats tikriausias vienis. Tik visas šitas dimensijas, jėgas nemariąsias suprasdamas gali atverti didžiųjų, tikrųjų bei teisingųjų galimybių vartus.

Jaučiu, įsiklausau, lakioja žvarbokas vėjas tiesiojoje kaimo "ulyčioje" bestovint. Klausausi ir jis vilties žodžius prataria...

Autoriaus nuotraukose:

Šv. arkangelas Mykolas, jo teisingas ir ryžtingas smūgis...