"Dar gyvensiu..." - sako Butėnų šimtametė

Raimondas Guobis

Penktadienį Butėnų kaimo, netoli Svėdasų, gyventojai Bronei Valuntienei sukako šimtas metų. Nūnai didesnių rūpesčių nekamuojama, o gyvenime vargus savo nuolaidžiu optimizmu visuomet pergalėjusi, jubiliatė pratarė, kad dar ne vakaras - dar gyvens, ir ilgai gyvens...

Gimusi tik tik Didžiojo karo frontui persiritus per Lietuvą, krašte uoliai šeimininkaujant vokiečių okupacinei administracijai - 1916 m. balandžio 8-ąją tuo metu siautusių ir jaunus bei senus guldžiusių ligų išvengė, užsikabino, mat nuo pat mažens tvirta buvo. Gal ir girios kaimelio, mat gimė Ertėjuose atokumas epidemijų išvengti pagelbėjo. Augo vėl pagiry - Sliepsiškių kaime, kur tėveliai - Anelė ir Juozapas Papučkos turėjo keliolikos hektarų ūkį. Vienkiemis buvo pasakiško grožio vietoje - pakalnėlėje Čiukų link, visai netoli upelės Jaros. Girioje uogos, grybai, o upėje žuvų gausybė. Oj pagaudavo, lydekų būdavo metrinių, kai ištiesia - per visą suolelį. Ten paupy ant ugnies tas žuvis ir kepdavo. Ilgokai ganė tėvelių gyvulius, dirbo kitus ūkio darbus, gal tris žiemas ėjo į mokyklą. Nuo pat mažumės buvo smulkutė, nedidelio ūgio, švelnios šypsenos, kiek pamena visi ja labai gėrėdavosi ir labai mylėdavo. Ramus linksmumas ir įgimtas kuklumas. Jaunimo vakarėliuose nelabai mėgdavo pramogauti, tačiau savo būsimą vyrą - Joną Valuntą susitiko tokioje, retai lankomoje "vakaruškoje". Vedėsi meilę pajutę ir kartu gyventi nutarę jau be piršlio pagalbos, per pačius neramumus - kažkur Europoje siautė karo audra, Lietuvoje jau šeimininkavo sovietai. Atšokę vestuves tuoj persikėlė į vyro tėviškės sodybą pamiškės "saloje" - Butėnuose. Čia greit, viena po kitos gimė dvi dukros, čia su visa rūstybe praslinko pokaris - kaimynijoje net tris brolius nužudė sovietai, po vieno rusų kariuomenės siautimo kareiviai išsivarė pulkelį kaimo vyrų, Jonas taip pat kelis mėnesius Rokiškio kalėjime išvargo. Gerai, kad paleido, nenuteisė, į lagerius baisiuosius neišgabeno. Po to susikūrė kolchozas, darbai laukuose, darbai fermose melžiant karves. Ir visada santūrus linksmumas, atrodytų nuolanki, bet iš tiesų labai išmintinga ramybė, gyvenant savo ne itin dideliame, bet laimingame pasaulyje, Apie ją mūsų "ūlyčioje" rodosi nei kas ką kalbėjo, nei apie ją daug žinojo. Dukros suaugo, jaunesnioji Eugenija išvažiavo į miestą, kiek daugiau pasimokė, o Aldona čia, Butėnuose pasiliko.

Ilgas gyvenimas, bet ir tas greit prabėga. Šiek tiek per aštuoniasdešimties metų kalnelį persiritęs pasimirę senolės vyras Jonas, rodosi taip seniai tas buvo, tolimais 1990-aisiais. Geras žmogus buvo, ne girtuoklis, ne skandalistas, gražiai pragyveno. Jau kelerius metus senolė glaudžiasi senojoje Butėnų "ūlyčioje" pas dukrą Aldoną, nieko čia jai netrūksta, šiltai pavalgiusi, linksma ir dar pajuokauti mėgstanti. Žino ir kas pasaulyje, kas Anykščiuose, kas Svėdasuose, kas Butėnuose dedasi, radijo nuolat klausosi. Džiaugiasi jei kas iš senų pažįstamų aplanko, pasikalbėti užeina, jei kas iš jaunesnių pakalbina. Jokio ilgaamžiškumo recepto nežino - valgo ką nuo mažens įpratusi, valgo ko įsinori, ilgokai pamiega, pasimeldžia. Maldose prisimena mirusius, gyviesiems, o taip pat ir sau sveikatos paprašo. Paklausta apie ateities planus, patikino, kad mirtį dar negalvoja ir linksmai pridūrė: "Gyvensiu, sveika esu, dar ilgai gyvensiu..."

Savo šimtmečio dieną, penktadienį, karališkai - per patį vidurdienį Butėnų senolė priėmė vietos bendruomenės, seniūnijos bei Anykščių rajono valdžios atstovų pasveikinimus. Šeštadienį gi sugužės visa gausi giminė - dukros, penki anūkai, devyni proanūkiai, artimiausi jų žmonės, tolimesni giminaičiai ir bus šventė kokios Butėnai dar neregėjo. Mat istoriniuose, bene dviejų šimtmečių šaltiniuose nepavyko surasti nei vieno šimtmetį išgyvenusio žmogaus. O dabar mūsų kaime gyvena šimtametė, kurią gerbiame, mylime, kuria didžiuojamės ir nuoširdžiai sveikiname tikėdamiesi, kad ji dar ilgai gyvenimu džiaugsis.

Autoriaus nuotraukoje: