Raimondas Guobis

Šeštadienį pirmą kartą istorijoje švęsta tradicine tapsianti Butėnų diena. Šiemet ji buvo skirta rašytojo, kan.  Juozo Tumo-Vaižganto krikšto tėvui Augustinui Žvirbliui ir prieš šimtmetį griaudėjusio Didžiojo karo įvykiams Butėnuose atminti, taip pat buvo prisiminti Žaliosios Rimkai, skaitoma Vaižganto kūryba, diskutuota kodėl gi rašytojas nebuvo palaidotas Svėdasuose.

Istorinė popietė buvo saulėta ir maloniai šilta. Didelis būrys, gerokai per šimtą butėniečių, kraštiečių bei svečių susirinko Butėnų kaimo panteone - aukso smilčių kapinių kalnelyje. Melstasi už lygiai prieš šimtą metų rusų kazokų kardais sukapotą A. Žvirblį ir visus čia besiilsinčius bei visus jau amžinybėje esančius butėniečius. Dievo globos ir palaimos prašyta gyviesiems. Įtaigiai skambėjo iš storo XX amžiaus pradžios maldyno "Aukso altoriaus" skaitomos maldos. Viltingoji Šv. Augustino malda: ...Sutvertojau mano, išnaikink manyje neapykantą, o apdovanok mane ramumu širdies. Tėve, maloningiausis, duok man stiprų tikėjimą, didžią viltį, karštą meilę..." 

Senojoje A. Žvirblio sodybvietėje - ten dabar stūkso Damijono Prūso namai bei Roberto Vilučio sodyba, tebėra gerokai daugiau nei šimtmetį stovintis stilingas, meniškas akmenų - plytų mūro tvartas. Pirmiausia sugiedojome himno ritmu skambančią dainą "Taj Butenų ulyčela". Prisimindamas ypatingąjį sodietį Augustiną ir jo istorinį laiką kalbėjau ilgokai, nes buvo ką pasakyti. Buvęs jis XIX amžiaus pabaigoje pats turtingiausias ir matyt protingiausias ar gudriausias. Valdė pusantro valako žemės, gebėjo išsisukti nuo tarnybos caro kariuomenėje, dalyvavo visuomeniniame gyvenime - tarnavo kaimo bendruomenės seniūnu bei valsčiaus viršaičiu. Jam ir kitiems sumaniems sodiečiams rūpinantis įkurta kaime 1910 m. rusiška "narodnaja" - liaudies mokykla, kuri veikė iš jo išnuomotuose patalpose. Po poros metų mokyklos namai sudegė - mat mokytojo ruso dukraitė negrabiai išpylusi iš virdulio žarijas sukėlė didelį gaisrą. To didžiulio namo vietoje ir buvo pastatytas tebestovintis - dukros Juozapotos Bražiūnienės šeimai skirtas namas, dabar priklausantis Damijono Prūso giminei. Daugiau nei prieš šimtą metų statytas namas dar ir šiandien yra gražiausių architektūrinių formų, sakytume - moderniausias pastatas kaime. Dar pridėjus tos pačios sodybos reliktą akmenų, betono deriniais perpintomis sienomis besipuikuojantį tvartą - tai jau senosios Lietuvos paminklinis kampelis. Jei dar būtų išlikusios puošniosios, dviejų aukštų su balkonais ir ypatingos erdvės rūsiais klėtys. Deja, jos kolchozmečio barbarų nepergyveno. 

Mokytas, protingas ir suktas žmogus buvęs Augustinas - neblogai išmanė įstatymus, valsčiaus reikalus, daug kam pagelbėdavo, sako net ir iš tarnybos caro kariuomenėje išsisukti, tad gaudavo ir "dovanų". Žuvo Didžiojo karo frontui ties Butėnais užstrigus nuo caro kazokų kardų - kuomet jie reikalavo pinigų užspendę jau vienkiemyje iš betono mūrų statomame. Jo krikšto sūnus Vaižgantas savo "Pragiedruliuose" rašydamas apie apsišvietusį valstietį, visuomenininką ir sodžiaus valdininką Niaurą matyt bus sumaniojo dėdės paveikslą panaudojęs. Tą ištrauką  Augustino proproanūkis Simas Baronas turėjo skaityti.  

Dr. Eglė Rimkutė kilusi iš Žaliosios Rimkų besigiminiavusių su Vaižgantu, papasakojo apie savo giminę, dėdės Kazimiero Rimkaus mokslus Kaune, kanauninko paramą, tapsmą inžinieriumi, Lietuvos vandens kelių direktoriumi, gyvenimą po karo tolimojoje Amerikoje, kur dalyvavo kaip techninis vadovas statant vieną nuostabiausių JAV Dalevaro memorialo tiltą, ir jo vaikų nutautėjimą. Perskaityta "Pragiedrulių" ištrauka apie Šventąją, jos pakrantes, čia spindintį Rojų stebuklingą, šviesą pasaulio dvasingą kokios ir prie Eufrato ar Gango nesurasi. 

K. Rimkus buvo Vaižganto testamento vykdytojas, bet ar teisingai jis buvo išpildytas, kodėl kanauninkas nebuvo palaidotas Svėdasuose, kur dabar palaikai? Į visuos šiuos klausimus būtume atsakę kartu su Vaižganto muziejaus Kaune vedėju Alfu Pakėnu, tačiau jo nesulaikėme. Nebuvo ir labai lauktas svėdasiškis aktorius Ferdinandas Jakšys - visur kur norėtų nebesuspėja. Užsimezgė šiokia tokia diskusija su nuosprendžiu: Vaižgantą reikėjo laidoti Svėdasuose. Nebepaskaitėme ir ištraukų iš Didžiojo karo baisybes ir pamokas primenančios apysakos "Rimai ir Nerimai". Didžiulės A. Žvirblio palikuonių genties vardu kalbėjo televizijos laidų vedėja, gydytoja Janina Budreikienė. 

Buvo pateikta statistinių duomenų iš XIX - XX amžiaus Butėnų, pastebėta, kad ypač didelė buvusi Žvirblių giminė - 1909 m. jų gyvenę net 80, ketvirtadalis viso kaimo gyventojų, ir nuolat daugiau nei 300 sodiečių turtingas kaimas buvęs jaunas - tuomet buvę ir šimtas, o kartais ir gerokai daugiau dar dešimties metų amžiaus nesulaukusių vaikų.

Čia pat kiemelyje eksponuoti Butėnų moterų audiniai ir kitokie dailieji rankdarbiai. Populiarias melodijas saksafonu grojo Algirdas Baronas, jam pritarė ir žinomas dainas dainavo būrelis butėniečių. Padangei dėl žinios nelemtosios apsiniaukus visi dar saulei aukštai danguje spindint išsiskirstė.

Nežinau ar pirmoji Butėnų diena nusisekė, gal ir galėjome ir geriau, bet labai gerai - verta ir teisinga, kad susirinkome, kad  prisiminėme ypatingą kaimo žmogų A. Žvirblį, jo krikšto sūnų J. Tumą - Vaižgantą, matyt ir čia kartais viešėjusį ir Didįjį karą.  Kitąmet vėl susirinksime tik tema jau bus kita - ją nulems istorinio įvykio sukaktis arba vienos iš daugelio giminės istorija.

Autoriaus nuotr.:

Butėnų ir apylinkių istorija giliai susidomėjusios žaviosios butėnietės. Iš kairės: Alma, Sigutė, Jurgita, Jolita ir Lendrina.

Dr. Eglė Rimkutė kalbėdama apie savos giminės giminystę su Vaižgantu išskleidė giminės medį.

Kairėje, šiek susimąstęs vienintelis Butėnuose dabar begyvenantis vyriškosios giminės Žvirblis, aktyvus kaimo pilietis Kęstutis.

Į Butėnų dieną iš Vilniaus atvykę Janina Budreikienė ir Juozas Prūsas.

Saksafonu grojo Augustino Žvirblio palikuonis Algirdas Baronas.