Raimondas Guobis

Plento judrumas. Automobiliai zuja pirmyn atgal, matau kai kuriuos vairuotojus su kaukėmis. Šiek tie dulkių, veik sūkuriai, pavojingas vėjas? Jaučiu nerimą.

Turiu respiratorių. Kažkodėl jo neužsidedu. Laimingai pasiekiu Butėnus.

Arkangelas. Sergėjantis sparnuotas karys, arkangelas Mykolas. Ar jis pagelbės mums įveikti virusą, padės išlikti, nors visur tik ir kalbama, kad mirčių neišvengsim. Bet yra kelius į kaimą sergintis arkangelas. Tylus susimąstymas. Globa, viltis, šviesa čia ir anapus.

Mergaitės. Ant keliuko mažais dviratukais ratus sukančios mažos mergaitės. Gal net į mokyklą neinančios. Kas čia tame pasaulyje vyksta veik nesuprantančios, jokios baimės nejaučiančios. Saulė skaisti, tiesiog skrodžianti, bet jauti kaip plazda nerimas...

Pasisveikinimai. Danutė išėjusi į kiemą. Gražus jos iš pilkšvų akmenaičių sudėliotas alpinariumas, besistiebiantys žolynai. Pievą grėbstanti Lolita, paskendusi ausinukais transliuojamoje muzikoje. Ugnė su savo džiaugsmeliu – Saule vežimėlyje. Jau jų kieme iškilęs stačiašlaitis namukas bityno reikalams. Ramūnas iš Vilučių klano einantis kiemu, sodžiuje viešinti Diana, Audronė. Mielas pasimojavimas, šypsena ir tvyrantis kosminis nerimas.

Rausvas ratinis

Rausvas ratinis suka lentpjūvės link. Storų pušinių rąstų prikrautas tralas. Rimantas besisveikindamas šypteli. Sūnūs kuriasi, vyksta statybos, gyvenimas tęsiasi.

Viesulo pasija. Nebėra kelių eglaičių, buvusioje Baronų – sero sodyboje, jas nusinešė didžioji kovo vėtra. Kaip nebėra ir beržo prie senosios mokyklos. To kampinio, ant kurio buvo pašto dėžutės. Dabar ryšių su pasauliu metalinės kišenikės pakabintos ant medžliepio kitoje kelio pusėje.

Joninės bus. Upė vandeninga, gyvai plukdo savo vandenis žemyn. Gelsvuoja akmenys gelmėje. Pavasarinis drumsimas kuomet ir didelė žuvis gali pagriebti kabliuką... Ne taip toli ir vasara, ilgiausios dienos ir trumpiausios naktys. Laužas jau sukrautas. Senasis žilvitis rymo popiečio snaudulyje, kaip ir į trejybę suritenti rausvu pilkšvumu žvilgantys pakelės akmenys...

Ten kur amžinybė. Kapinatės tylios ir tuščios. Kažkodėl pagalvoju apie tolimais 1919 m. nuo ispaniškojo gripo mirusius. Jie čia, po mano kojomis, jau ištirpę rausvose smiltyse. Pavietrės prieš šimtmetį išguldyti ilsisi čia. Kala genys. Klangėdamas nuplasnoja varnas.

Bidonas maslionkų. Vita. Tvirta ūkininkė su ratukais nusirita į kalną ir labai greitai sugrįžta iš tetulės. Su žvilgančiu bidonu išrūgų - „masliankų“. Dar valandėlė - išrieda melsvu traktoriuku, kaip anksčiau sakydavo „apsimelžti“, jau su vyru Jonu. Sėdi priekabikėje, šypsosi - laukia bene visa dešimtis karvių, bus gardaus pieno.

Sūrio pasija. Ta tetulė gyvena ant aukšto kalno. Ji neregėto darbštumo ir tvirtybės. Atrodo, kad nelengvi žemės darbai, kasdieniai rūpesčiai nepajudinamu pagrindu laiko ją šiame pasaulyje. Sūris ką tik iš staklių, buvo tarp dviejų lentų, senybiškai suspaustas. Išsmunka akinamu baltumu iš sūrmaišio. Gardumynas mėnesiui...

Pempių pasveikinimas ir retėjantis miškas. Dvi poros kuoduotųjų siuva aukštyn žemyn. Rietuvės. Daugiausiai tiesiai suraikytų eglinių rąstų. „Sibirskijcirulnik“ primenanti mašina per dirvas ropoja link keliomis pušaitėmis testypsančio Tamošiaus šilelio. Priguldyta ir pušų storiausių tuoj už Dubaraisčio slėnio palei keliuką... Sunkūs laikai atėjo, reikia ir miškui lėtėjančio ūkio nepriteklius išlyginti pagelbėti...