Raimondas Guobis

Antradienį, tikrąją Užgavėnių dieną, senųjų tradicijų besilaikantys tautiečiai smagiai šventė Užgavėnes. Tikriausias, aukštaitiškas Gavėnas su palyda siautėjo Svėdasų miestelyje, apylinkėse bei savo prigimtiniame Butėnų kaime.

Šio sodžiaus bendruomenės namuose jau sutemoms žemę apgaubus, vyko smagi vakaronė - su Kanapinio bei Lašininio kautynėmis, šokiais, dainomis, muzikomis, riebiais valgiais, trankiais ir stipriais gėrimais.

Gavėnas visus metus kažkur lindėjęs, ar kažkuo apsimetinėjęs, civilizuotą, šiuolaikišką pavidalą įgavęs, tarp mūsų nepastebimai gyvenęs, Užgavėnių rytmetį prigimtinio tradicijos šauksmos prižadintas, savosios valandos sulaukęs, pasirodė tikriausiu savo pavidalu.

DSCF6536

Šiais laikais retokai sutinkamas aukštaitiškas Gavėnas

Jį lydinčios personos taip pat nežinia iš kur radosi, tarsi iš anapus pasirodė šiame pasaulyje. Lašininis, drūtas, vos į kailiniokus telpantis, smarkiai atsikišusiu pilvu kelią besiskinantis, plačiu, patenkintai riebiu kiaulės snukiu švytintis. Aukštas, sausas, bet labai tvirtas, didžiuliais žingsniais žirkliuojantis, velniška šypsena švytintis Kanapinis. Stebuklinga, visuomet pagydanti daktarė - nemokamai matuojanti spaudimą, išrašanti ar tiesiog iš raudonu kryžiumi paženklinto krepšio paduodanti vaistų. Baltu chalatu, kepuraite, retakalbę burną tvarsčiu prisidengusi, kad tik klastingojo Koronaviruso neįsiurbtų ar nepaleistų. Burtus primiršusi čigonė, vis negerais vyrais, savo našlyste besiskundžianti, krepšyje gulinčiam juodam kūdikėliui bei dviem paaugusioms, kartu klajojančioms mergaitėms įkyriai išmaldos prašanti. O tos dvi našlaitės su polėkiu. Viena auksinėmis garbanomis, ryškiai raudona burna, spindinčiais skambalėliais apkarstyta liemene, ilgu sijonu šiūruojanti. Kita, gi, daugiau į bernaitį panaši, astronauto drabužiu vilkinti apie čigoniškus kosmoso užkariavimus mintijanti.

DSCF6599

Tarp Užgavėnių svečių įsimaišė ir keista jaunavedžių pora

Tokia, tad, spalvinga, triukšminga komanda prieš vidurdienį Svėdasų miestelyje pasirodė. Įsmuko į biblioteką, seniūnijoje sąmyšį sukėlė, parduotuves siautė, daugiau dovanų tik "Rokiškio mėsinėje" gavo, o į kavinę "Pas Gedą" sugriuvę už, nors ir šiltos, nematomos žiemos išvarymą buvo gardžiausiais bulviniais blynais pavaišinti. Malonioji Danutė plačiai šypsojosi, sotintis ragino, ypač grietinės negailėjo, Gavėnas taip šį gardėsį mėgstantis, tiesiog šaukštu baltą tirštą gardulį kabino. Žinia: šimteriopai už šias dovanas dievybės ir burtautojai sėkme ir netikėtai atlygins. Kaip ir visiems kitiems išmintingiems geradariams, kurie klajojantiems Užgavėnių "ubagams" negailėjo...

DSCF6549

Kur Svėdasuose gardžiausi blynai? Pas Gedą. Kas juos suvalgė? Danutė Kutkienė žino: Gavėnas ir jo bičiuliai.

Iš miestelio ištrūkę Užgavėnių smarkuoliai Šlapiašilio vienkiemį aplankė, po to tikriausiu skrydžiu, tarsi ant sparnų į Vilkabrukius nukako. Didžiai stebėjosi, kad įprastoje vietoje, tamsaus eglyno slėnyje, kur kitais metais tikriausi ledynai stūksodavo, šiemet sniego nei kruopelės nesurado. Čikagietiškai šnekančios moteriškės namuose nesuradę, užrakintos buvo ir dar trys gryčios. Prie šešiakamienės, iki šio laiko tik tris didžiulius kamienus išsaugojusios, liepos, tikriausio gamtos paminklo šviesią atgaivą suradę. Jaukiai glaudėmės ir didžia žemės syvų jėgą akimirksniu pasistiprinom. Dievybių dievybe, medi, brangiausias.

DSCF6554

Didžiosios Vilkabrukių liepos ūksmėje

Juzelskienė plačiai šypsojosi, ach, jūs šaunuoliai. Pas Niaurienę ir seniausią sodžiaus gyventoją, gal jau po poros metų šimtmetį švęsianti Janė Prievelienė svečiavosi. Šypsenos ir žodeliai su žinia iš senų laikų. Danguolės iš Butėnų taip pat neaplenkė, blynais blyneliais gardžiavosi, gaiviu pušynu oru svaiginosi, stebėtinai spindinčiu tvenkinio paviršiųmi gėrėjosi. Ledas, tikriausias ledas, tačiau Gavėno lazdos paliestas jis treškėdamas į gabalus žiro. Trumpas amžius ledyniuočio...

DSCF6562

Gražioji čigonėlė pramušė ledo sidabrą

Molinio namo, paupyje prie didžiojo medžio, savininkų Šaltiniuose nesuradę, į Baronų imperiją sugrįžo. Vėl į pušynus kalvinus vieškeliuku paniro, "Barono vilos" valdose sustoję ežeru Kerpiu gėrėjosi. Čigonėlės lieptus, tiltus nubėgiojo, aukso smiltimis pakrantėje džiaugėsi. Nugarą išlenkęs lieptas, į paslapčių palaukes atviliojo, riedulių takuose užkoduotas mįsles minti kvietė. Paslaptingosios pilies sergėtoja, nedidukė, linksma moterytė besišypsodama pasitiko. O ežero dažytaveidžiai smalsavo koks pakrantėje dar vienas namas sparčiai dygsta, ar tikrai čia maža sanatorija būsianti.

DSCF6566

Užgavėnių persirengėliai stabtelėjo prie Kerpio ežero

 

DSCF6577

Ant Kerpio pakrantės liepto arkos...

Mieliausio Butėnų kaimo kiemus trypti, taip žiemą ir kitus nemalonius svečius, šmėklas, virusus, blogas laumes, burtininkus piktuosius gąsdinti iš sodžiaus išvaryti. Duris veriame, dundename, triukšmaujame. Vis su giesme: "Šilta žiema, eik iš kiemo. Žiema, žiema eik iš kiemo. Uhu hu hu..." Po to dar iš visų gerklių traukiame apie ateinantį pavasarį, apie šėmus jautelius ir avinėlius. Čigonėlės vėl su sava giesmele, pagal senas tradicijas: "Mes žydukai Lietuvos..." Ne ne, kitaip. "Mes čigonės Lietuvos, norim blynų ir kavos. Jeigu blynai nemaišyti, dovanėles teks krapštyti". Ir krapštė patenkinti, kad juos su pavasario žinia, laimės palinkėjimu aplankė. Žiema, gi, ne juokais sunerimo - šaltu lietumi su sniegais apsiginklavusi ataką surengė. Tačiau greitai aprimo, gal pamanė, kad neverta jėgų, menkų atsargų eikvoti, bus dar progų šaltus nagus parodyti...

DSCF6583

Būdavo, per Užgavėnes "vėžė krypsta"...

Dalinkis ir pats turėsi - taip daugelis galvojo, šypsojosi, didžio džiaugsmo sugauta jautėsi senoji Šukienė, jaunieji Mateliai į kiemą išsprūdo su jau gerokai paaugusia, besišypsančia dukrele Saule. Motinos glėbyje saugu. Galingu motoru burzgiančios karietos bagažinės lobynas gėrybėmis pildėsi. Kėkštagalio ūkininkai nešykštėjo, Adolfina vėl stebino apskritais ir gelsvais, kaip saulė sūriais. Būtėngalis jau labai amžiaus negandų išretintas, tačiau ir ten nemažai dovanų gauta. Istorinio Žvirblių kiemo Rimutė dosnioji, visokių pyragų, mėsų priruošus laukė. Sero rajonas, pažįstamas baltų mūrų labirintas, Gavėno žygis per drėgnas pievas iki pat lentpjūvės, kur jį ir kitus klajoklius pats savininkas Raimondas Rožė į jaukiais plakatais nukabintą svetainę kvietė, didžiai gardžiais, tiesiog gurmaniškais, valgiais ir gėrimais pavaišino.

Ir dangus apniuko, ir vėjas ūžavo ir lietus iš pilko debesyno vis prapliupdavo. Persirengėliai į užburtą kalną susirinko, bendruomenės namuose apsistojo. Didelio būrio svečių sulaukė. Prigužėjo čia kaukėtų ir bekaukių, didžiagalvis velnias šnairavo, gręžiojosi, garbaniuotas rausvaplaukis, kumpanosis stambuolis paslaptingai tylėjo, dar ir jaunoji su jaunikiu iš kažkur atsigrūdo. Gavėnas pripažino, kad jis nėra pats geriausias, tačiau patys didžiausi blogiečiai yra Lašininis ir Kanapinis. Vienas gardžiais, riebiais valgiais vilioja, o kitas kukliais valgiais marina, didžio malonumo - sočiai pavalgyti, nepripažįsta. Šita porelė dvikovoje ir sprendė kas kaltas, o kas ne. Kažkokios palapties pripiltas pusmaišiais jie gerą valandėlę vienas kitą kūlė, kol jėgų netekęs Lašininis krito. Jis ir buvo kalčiausias. Nugalėtojas Kanapinis pasninko, sveikos mitybos keturiasdešimt parų vajų skelbė. Gavėnas, gi, pasižadėjo, kaip žmonės to priesako laikysis, galės patikrinti, kas ką verda, ką valgo, ypač sergės penktadienio valgio šventumą, o neklaužadas ėdrūnus baus. Kaip, dar nežinia, nors labai seniai ir liežuvį nupjauti ar pilvą prarėžti neklaužadoms galėdavo. Šių laikų bausmės kitokios...

IMG 90b7be0e17c42545c58ac4e1120bc00c V

Kova: ant ožių ir arklių...

Apeigoms pasibaigus visi griebėsi šaukštų, iš bliūdų riebų, gardų Lendrinos suvirintą šiupinį kabino, kuo daugiau suvalgyti stengėsi. Vis kur riebiau, kur kiaulės kūno daugiau siekdami. Tada dar ir gėrimo ugningo po stiklą kitą į gerklę pylėsi, kojos rodos po stalu iš smagumo kilojosi. Čia dar muzikantas užgrojo, tikriausiu orkestru - elektrinius vargonus, akordeoną, klarnetą pagriebdamas, ir linksmai dainuodamas. Dainas mieliausias: apie mergeles, bernelius, meilę, gyvenimą, tėvynę, apie Juodąją orchidėją. Na ir šoko, trankėsi visi, net lubos kilojosi, o grindys skambėjo, prakaito rasos dažytus veidus plovė, atrodo net ožys - krėslas, vaiduokliškai kojas kilnoti ėmė. Tai taip smagiai mes Butėnuose užsigavėjome.

Visos nuotraukos straipsnio autoriaus.

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 89 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top