Raimondas Guobis

Šeštadienį Butėnuose prie Svėdasų švęsta tradicinė "Butėnų diena", kuri šiemet buvo turtinga smagiu žygiu "Vaižganto pašvenčiai" -  iš Butėnų į Žaliąją ir atgal, atradimų akimirkomis, maldų bei atsiminimų valanda Butėnų kapinėse prie Jaunimo aukuro sumūryto prieš tris dešimtmečius ir kitomis įdomybėmis.

Kaimo širdyje

Butėnų šventę pradėjome rytmetį susirinkę pačioje Butėnų kaimo širdyje, buvusio Juozo Tumo-Vaižganto (1869 - 1933), jo jubiliejinius metus šiemet minime, krikšto tėvo Augustino Žvirblio kiemo prievartėje. Ten kur į kupetą sutūpę trys labai seni ir istoriškai svarbūs sodžiaus trobesiai. Prisiminėme sumaniausią ir turtingiausią sodžiaus žmogų, kuris ir valdžios ragavo ir savo padėtimi kartais pasipuikuodavo, o žuvo Pirmojo pasaulinio karo sumaištyje girtų kazokų, apiplėšti panorusių kardais sukapotas. Pasigėrėję jau jo dukters Bražiūnienės 1918 m. statytu, aniems laikams ypač modernių formų namu, vėlaiu nupirktu Damijono Prūso, kuriame daugelį metų veikė pradžios mokykla, buvo skaitykla, pavaikščioję kiemeliu, kuriame prieš daugelį dešimtmečių šimtus kartų "čižiko" ir kitų žaidimų žaista, trumpam prisėdę ant improvizuoto Vaižganto krikštatėvio suoliuko, šalia dailaus, šimtamečio plytų akmenų mūro tvarto, iškeliavome.

Žygio vingiai

Žengėme per senąją "ūlyčią", pro jubiliejiniais 1990 metais statytą didingą kaimo kryžių, Magazino pieva, buvusias kolchozo dirbtuves, Jurgio galo sodybą ant aukšto kalno, pro išdžiuvusį Kerpio upelį, plieno tiltu įveikę vis dar smagiai čiurlenančio Narunčio tėkmę, žąsele išsitiesusia aštuoniuke, tiek mūsų buvo, kopėme aukštyn. Kalnais ir slėniais nuėjome iki Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpio, kaimo žmonių atstatyto įsimintinais 1989 metais. Paplentyje, kad visi matytų, pačioje Narunčio pakrantėje, prie baugiojo Močiaraisčio. Žaliu pušynu apgaubto plento pakraščiu, sutiktiems automobiliams trispalve pamojuodami. Pro Šaltinių pilkapius, žvalgydamiesi į pušynėliuose iš samanų galvas kišančius kažlėkus, peržengę išdžiuvusį Kriokšlio upelį, atsiminę ir ten 1941 metų vasarą sušaudytus Vyžuonų žydus, pagaliau sustojome ant tilto per Šventąją.  

Žaliosios razinos

Tvirtas, atrodytų amžinas gelžbetoninis statinys lengvai išlenkta arka Šventosios sujungęs krantus 1937 metais buvo pavadintas dr. kan. Juozo Tumo-Vaižganto vardu. Prieš kelerius metus rekonstruotas, visa aukštutinė modernybė nugriauta, pakeista į neišvaizdų šiuolaikišką praktiškumą. Į turėklų tvorelės apskritimus tarp tulpių žiedų ornamentų sugrįžo du kartus pražuvę ir dar kartą atlieti Juozo Zikaro sukurti bareljefai. Toks taurus metalo žalsvumas. Aplankėme senąją mokyklą, kiek kartų į ją skubėta, kiek kartų iki tol išlikusios durys varstytos. Stabtelėję prie akmens žyminčio garsiojo sklandytuvų konstruktoriaus Balio Karvelio tėviškę, žengėme pro akmeninėmis sienomis stūksančio malūno griuvėsius, užkopėme ant senojo tilto pamatų. Žvalgėmės žemyn ir tolyn, sveikinomės su voromis upės srove besileidžiančių spalvingų baidarių keleiviais. Dar vienas stabtelėjimas prie baltu bokštu į dangų smingančio Nepriklausomybės paminklo. Triaukštės koplytėlės vainikuotos kryžiumi, su Šv. Petro ir Nukryžiuotojo skulptūromis aukštose nišose, tėvynės jubiliejui Juozapo Rimkaus 1928 metais pastatyto. "Lietuva brangi" giedojome ir musų giesmei savo kalenimu gandrai iš lizdo aukštybių pritarė. Apvaikščiojome, apžiųrėjome čia pat aupyje įsikurusią "Romuvos parko" sodybą. Tą saulėtą vidurdienį tylią, be žmogaus.

Šaltinių įdomybės

Senuoju keliu, slėnelyje didele bala pasipuošusiu, smagiai žengėme, į paltų slėnį žvelgėme, Šaltinių kapines aplankėme. Apie pasaulio trapumą mąstėme, prie Napoleono (Karanausko) kapo stovėjome, kolyčia ir jo staytytojo J. Rimkaus užmojais stebėjomės. Meistrą Stasį Karanauską prisiminėme, į ąžuolinį paminklą, kurį jis "savo rankomis, savo tėvams padarė", švelnų Mergelės Marijos veidą ąžuole, žvelgėme. Iš pirmapradžio šaltinio vandenį gėrėme, kadaise jo gaivumu visi kaimo gyventojai gyveno. Butėniečio Ingo Mačeikos įkurtos kelių sodybėlių rusų "kolonijos" istoriją prisiminėme, keliais skirtingais paskojimais jos vardą - "Zasranovaka" aiškinomės. Senojoje kaimavietėje po šimtamete vinkšna sėdėjome, moderniu diskgolfo žaidimu domėjomės, iš paupių žolynų kvapus sunkiančios gimstančios "Lankės" įmonėlės kvapus ragavome, žolininkės Rūtos mielos šnekos klausėmės. Per Narunčio brastą nevisai sausomis kojomis perėjome, Sausosios Apydėmės slėniu į vakarus žengėme, Danutės sodyboje paukščiais gėrėjomės. Laimingos ten gyvena ne tik vištos, jų, kartu su šmaikščiais gaidžiais, kanapėtų, kuoduotų, margų didžiausias pulkas po kiemą vabalinėjo, savo puikius sparnus, raudonus sniurglius puškuodami pūtė kalakutai. Koks nuostabus kiemas, senoji Lietuva ar Anderseno pasakos pasaulis, juk jei ir yra dar kur šiuo metu bjaurusis ančiukas, tai jam tik tokiame kieme, tokioje paukščių margybėje glaustis. Ir pati Danutė pasodybės takučiu bežengianti, pasveikinta geru žodžiu atsakė, šypsojosi jaukiai.

Keliuku paupiniu

Ties juodomis, granitu žvilgančiomis akmens skalomis kertame istorinę dvarų ribą - iš Jononių dvaro žemių į Butėnų dvaro - didkaimio valdas įžengiame. Akmuo kadaise buvęs didžiulis, kaip amžinu miegu įmigęs, įsikasęs žemėsna tik nemenką nugarą iškišęs mamutas jis didžia paslaptimi dungsojo. Ant jo pakeleivis prisėsdavo, ant jo piemenukai šėliojo, šokinėjo, o ramesnę valandėlę ir ugnį susikurdavo. Susprogdino tą mitais apipintą milžiną daugiajėgiai žmonės jau po karo, kurie gausybę pašvenčių akmenų gražiausių apie 1960-uosius šipuliais vertė, į skaldą malė ir ant tiesiamo vieškelio pylė. Pušaitėmis užaugusia keliute paupiu tolyn judėjome, asiūklių, tų dinozaurų mėgtų skanėstų, plotais grožėjomės, avietes gardžiausias ragavome. Ties Klyviu paupyje Augenijaus pavėsine stebėjomės, prie ugniakuro ties senuoju žilvičiu sėdėjome ir Algirdo eilėraščio apie anūką, pasienietį Domą klausėmės...

Panteono dvasia

Butėnų kapinių kalnelyje, mūsų butėniško pasaulio panteone, ten kur kiekvienas žmogus svarbus ir brangus, kur kiekvienam kuriamos odės pulkelin spietėmės. Prisiminėme tą tolimą 1989 tautos atgimimo metų birželio 30-ąją kuomet iki pat sutemų sodžiaus jaunuoliai lipdė, iš akmenų tvirčiausių mūrijo aukurą. Mums pavyko - aukuras iškilo su polėkiu, su proporcinga elegancija. Į jo akmeninę gilumą, kaip amžių laišką įdėjome stiklinio buteliuko "kapsulę", su dokumentu, kur surašėme statytojų pavardes ir viltingą tikėjimą, pasitikėjimą Lietuvos laisve bei tautos klestėjimu skelbėme. Tų pačių metų liepos 2-osios popietę tuoj po Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidų minia žmonių į kapinaites susirinkusi buvo. Tuomet vyko didysis kaime gyvenančių ir po pasaulį išsklidusių butėniečių suvažiavimas. Buvo pasodinti du ąžuolėliai, būta daug kalbų, dainų šviesioje paupio pievoje prie vienišo žilvičio. 

Po trijų dešimčių metų vėl amžinybės kalne susirinkę praeitį, greitai bėgančius metus prisiminėme, dabartį vertinome, ateitį viltyje matėme, meldėmės, giedojome, tėvynei ir Butėnams valio šaukėme.

Gimtosios kalbos mokytoja ir "čižiko" atmintis

Tuoj po mitingo didžiojo, sodžiun sugrįžę kas kur skirstėmės, vieni dar į istorinį Pliupelių kiemą užsukome, mat mano gimtosios kalbos mokytoja Aldona Murmienė į savo tėviškę trumpam iš Vilniaus atvykusi buvo. Pabūtų mielai ir visą vasarą ar visus metus kaip kadaise, bet labai jau didelė draugystė su gydytojais dideliame mieste sulaiko. Sėdi susimąsčiusi ta gimtojo kaimo gaivintoja, kiek ji sumanymų turėjo, kiek išpildė, kiek mintyse užsiliko. Pradedant etnografinių senųjų butėniečių dainininkų, pasakorių teatru, baigiant kaimo suvažiavimais, kryžių aprašymu ir kitais darbais - svarbiais ir reikalingais. Tai ir prisėdome prie stalo patrobėje, kartu su Lendrina, Damute ir namiškiais - mano klasės bičiuliu Kęstu, Virginija, jos vyru Vladu. Žmogumi, kuris gražiai, išmaniai kaimo pasaulį fotografuoja. Droną virš sodžiaus rausvais vakarais, ūkanotais rytmečiais iškelia, Šventosios vandenin kamerą nardina, mikroskopiniu ryškumu rasos lašą ar vabalo akį meniškomis nuotraukomis atveria. 

Tuoj mums visiems atsirado kalbos, mokytojos tai to tai ano klausėme, o ji skalsiai atsakinėjo. Atsirado visiems ir sriubos po lėkštę ir garduolių blynų ir aštrių kaip velnio pipirai salotų. Jaunesni apie žaidimus prabilome, apie Šaltinių mažojo golfo aikštelę užsiminėme, po to ir "čižiką" prisiminėme ir demonstruodamas "bobos" žaidimo smagumą aš ant pievutės pasivoliojau, kojas aukštyn pakilojau. Tą žaidimą ar atsimenate?..

Perkūno kalno šauksmas

Vieniems pogulis, ramybė, o mane Perkūno kalnas šaukia. Spėriu žingsniu į paupę traukiu, žengiu Padvarės vingio link, ties buvusia Kinela, priešais dvaro parko šaltinį, ties Akmenine per upės srovę brendu. Vienoje rankoje drabužiai, batus po karklo krūmu palikęs, kitoje krepšys su visu lobiu. Pajautos vedamas upės dugnu žengiu, smingu vandenin veik iki kaklo, bet pažinimas mane laimingai į aną krantą išveda. Tada jau į kalną, kur praamžių balsas šaukia. Negaliu tenai nenueiti, nors šiemet ten  Šv. Lauryno atlaidų ir nebuvo.

Beržų apsuptoje ramybėje svarsčiau ir mąsčiau, pamaniau, kad net be pamaldų, be vėliavų, procesijos varpo šventę išgyventi galima... Šv. Lauryno šventės apvaikščiojimo penkių dalių maldą, supindamos su šio kalno, apylinkės istorija, senovės dievaičiais ir Išganytoju Jėzumi sudėliojau. Ir leidausi iš užburto kalno žemyn, leidausi tarsi susitikęs, patyręs, suvokęs. Pro pakelės senmedžius, pro Akropolio mūrus menančius praeities griuvėsius prie upės. Šventoji, gi, tekėjo, o smiltingame dugne tvyrojo iš maurų susipynęs ugnies ženklas ir žalsvu gelmės tamsumu nužaibavo lydys. Juk buvo rugpjūčio 10-oji nuo seno svarbiausioji dievaičio Perkūno garbinimo diena. Bet tik žemę apgaubus sutemomis tas dievaitis pasirodė, dangaus keliais nudundėjo, nužaibavo...

Autoriaus nuotraukose:

 

DSCF3015

Šalia 1940 m. Katalikių moterų pastatyto kryžiaus bei Atgimimo metų proga kaimo jaunuolių 1989 m. sumūryto aukuro šeštadienį susirinkę

 

DSCF2960

Žąsele -  į kalvas iš  Narunčio slėnio

 

DSCF2999

Narunčio brasta ir Lendrinos šuolis...

 

DSCF2965

Ant buvusios Žaliosios aštuonmetės mokyklos namų laiptų stabtelėjo šią mokyklą baigusieji. Iš kairės: Lendrina Meškauskaitė, Algirdas Baronas, Raimondas Guobis ir Virginija Juškaitė

 

 DSCF2955

Butėnuose, ant Vaižganto krikšto tėvo Augustino Žvirblio suolelio

 

DSCF2989

 "Lankės" vaistinėlė - krautuvėlės dureles pravėrė Šaltinių žolininkė Rūta

 

DSCF3033

Paslaptingasis Šventosios ženklas

Komentarai  

#1 Virginija 2019-08-17 17:38
Kitas tiek neprirašytų ir mėnesį po Ameriką klajojęs, kiek Raimondas prirašė apie kelių valandų žygį po gimtinę. Ačiū... palinksminai.
Cituoti | Pranešk apie netinkamą komentarą

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje vienas svečias ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top