Raimondas Guobis

Auksu spindintis praeities pasaulis

Butėnai, toks alsus vasaros vidurdienis, toks padūmavęs, tiesiog virpantis oras, tarsi koks žemės pasaulio garas į padanges veržtųsi.

Karšta kaip puode. Tokiu tad oru senis Žvirblis, vadinamas Galiniu, vėdindavo savo auksą. Ištraukęs iš slaptavietės puodinaitę, pažerdavo iš jos monetas ant raštuotos marškos ir grėbliu žarstydavo. Vėdindavo, kad nesužaliuotų, kad rausvai blizgus, skambus slaptėje ilgai gulėtų.

Duona skalsiausia

Jo, senio Žvirblio, anūkas Kęstutis varto storos knygos puslapius, jo auksas – žinojimas, pažinimas. Smalsu kuo daugiau Lietuvos, pasaulio istorijos paslapčių surasti. Dabar garsaus rašytojo dienoraščio knygos storumuose paskendęs. Įdomu dvigubai, o gal net trigubai nei kada nors, juk to Baltušio tėvas, tai šitoje vietoje stovėjusioje sodyboje gimęs – Karolis Juzėnas. Paaugęs duonos sotesnės pelnytis į Rygą išvyko, ten dirbo, vedė, vaikus augino, o po Didžiojo karo visi sugrįžo Lietuvon, nes tėvynėje duona skalsiausia.

Ištroškusios karvės

Mėsinės pilkakailės, tik jų uodegų stimburiai pro parudavusios, peraugusios pievos viršūnes bekyšo. Ūlyčioje, po obelimis, pavėnėje tikriausioje pulkelis juodmargių popiečio sugulusios, ramiai gromuliuoja.

Kęstutis išrieda iš kiemo į kalną traktoriuku, šlepsėdami sukasi statinaitės ratai – gabena gal 500 litrų vandens troškuliui malšinti. Karvės pačiame gerume, pieningos. Pieno daug ir jis riebus neišpasakytai. Būdavo beveik šešis nuošimčius riebumas siekdavo, dabar jau kuris laikas punkte į knygelę neberašo. Pabandome skaičiuoti kiek per parą sugeria viena karvė. Neįtikėtina – gal net dvylika kibirų. Galima sumieruoti, net taip kaip tada, kai visi karves upėje ar sodžialkose girdydavo.

DSCF1854

Karvės  žole gardžiuojasi...

 

Pas Virginiją

Ji iš garsios Juškų, ir gal dar garsesnės Vilučių – Kazlauskų giminės. Ji atvažiuoja iš miesto tik laisvų dienų, atostogų butėnietišku pasauliu pasaldinti. Čia, senojo kaimo ramybėje geriausia. Net visiškai vienai, belaukiant kada gi nors keletui dienų sugrįš užsienyje gyvenanti dukra. Prisimenant ir tuos, kurie jau niekad nebesugrįš, teks patiems keliauti pas juos į tą nežinomą šalį, į kurią visi gyvenimo kelionę baigiantys išeina. Motina, jos jau keleri metai nebėra, tačiau kaip stebuklas, kaip relikvija tebėra krosnies angoje jos rankomis sukrautos, sukryžiuotos malkos, kad galėtu jaukią ugnelę įkurti...

Užbetonuoti artimą savo...

Zenonas, antrasis taip pat iš Butėnų genčių, iš istorinės Žvirblių giminės kilęs. Šį kartą Šileikius, tiksliau, jų kapavietę iš viršaus armatūros tinkleliu apraizgo, ant jo lieja skiedinį, kloja plyteles. Sukasi burzgiančio motoriuko sukama maišyklė, kabina vyrai gausiai iš priekabikės žvyrą. Dar vienas kapas uždengiamas nemielu, neįprastu sarkofagu. Man rodosi, kad geriau net žole apžėlęs kapelis negu betoniniu patogumu ir užmarštimi uždengtas...

Pas Joną

Jonas tūno kambario tyloje. Pabodo televizorius – nieko nerodo gero. Jonas fotografuotis nenori, siūlo jo vietoje nupaveiksluoti kumelę. Jai gal jau dvi dešimtys metų, rupšnoja žolę pakrūmėje. Pozuoja ramiai. Iš vienos pusės ta Kaštonė tikriausia gražuolė, o iš kitos - kampuotas, griozdiškas kuinas, iš trečios paprastas darbo pasiilgęs arklys. Retai jam tenka pajudėti, juk veik viską dabar daro mašinos, net Jonas retai kada jį kinko, mat prie karvių jau kuris laikas važinėja patogiu užsienietišku traktorėliu. Jei didesnį bosą su vandeniu į ganyklas prisieina gabenti, tai toninė statinę kabina prie „Beloruso“.

Žmogus be Joninių

Ir šiemet buvau žmogus be Joninių. O švenčiančių ilgiausios dienos vakarą į šviesią laukymę prie vienišo paupės žilvičio sugužėjo vėl visas šimtas. Tarsi totemai stūksojo iš žolynų nupinti baltiški ženklai, visi žengė per apeiginius varus, prausėsi vandeniu tyriausiu, vyriausias Jonas įžiebė apvalančią ugnį, maži ir didesni varžėsi išmaniuose žaidimuose, srove žiburėliais nuplaukė vainikėliai, skambėjo muzika, dainos, tirpo burnose ant drobinių marškų sukrauti kalnai valgių ir gėrimų. Stebuklinga naktis, didžią laimę paparčio žiedą suradusiam atnešanti...

Paupyje

Tai tą vidurdienį pamaniau, kad čia pirtis puikiausia. Mat oras įkaitęs iki 34 laipsnių, vandens temperatūra gerokai virš dvidešimties. Tad prie to dar ūkiško muilo kaladę pridėjus prausykla puikiausia.

Žydkumeliai mėlynais sparnais plakdami pirmyn atgal skruzdės vikrumu lakioja. Upė ties žilvičiu užėjusi žole, rodos net vanduo stoja, taip tankiai ji sužėlusi. Kas iš didžios, gražiosios maudynvietės tepaliko. Bet ir besimaudančių beveik nebėra, kas nori maloniai niurktelėti aukščiu ir žemiau Mačeikos sietuvos patogių, smiltėtų vietelių suranda.

Gandrų pasaulyje

Kaime viduryje netoliese net trys lizdai kuriuose gyvena. Išgyventa ir dramų. Peštynės, išmesti žemėn gal du kiaušiniai, nauja šeima, išperėti mažyliai. Tačiau ir šiemet jų prisiperėjo gausybė. Jau liepos vidurio sulaukę jie būriuojasi ir kaip kokie okupacinių pajėgų baudėjai šukuoja ražienas, šluoja visa kas gyva ten kur ką tik pravažiavo šienapjovė ar kombainas, ten kur artojas verčia į lygais vagas dirvoną. Tikriausi kalifai...

DSCF2454

Didysis gandralizdis, kaip kalifo sostas

 

Mergelė Marija

Ji buvo jau visai sutrūnijusi, kuomet ją išėmė iš senojo kryžiaus koplytėlės. Matavo, tyrinėjo, menotyros darbą rašė butėnietiškos kilmės mergina. Po to skulptūrėlė sugrįžo į kaimą, bet taip ir pasiliko senoje troboje, padėta ant lango. Tų namų senolė Eugenija palingavo galvą: gal tikrai ji galėtų būti bendruomenės namuose, juk tai viso kaimo relikvija.

Permaina

Kol šiuos potyrius rašiau, kol pakaušį krapščiau, kol aptingęs be rašto dienas leidau, ėmė ir persikeitė oras. Dienos pasidarė drungnai vasariškos, temperatūra vis apie 20 laipsnių laikėsi, kartais aukščiau šoktelėdavo, kartais pakrisdavo. Tamsiais, gauruotais debesimis, su perkūno dūžiais atslinkdavo lietus. Rodėsi, kad Septyni broliai miegantieji užklydo anksčiau ir panoro pabūti ilgėliau. Atsigavo žemė, daugiau vandens atsirado ir išsekusioje upėje, o šiluose ėmė linksmai kepures kelti grybai.

Smėliasalio snapai

Kuomet ir vėl keliavau į brangiausią kaimą, tai pasukau senuoju keliu per Sausalaukę, per Vasintos slėnį, Janulio sodybą išlindau iš šviesiąją sodžiaus laukymę. Vieškeliuku ant kalvos kupros, pakalnėlėn, kairėje - „Barono vila“ su savo grožybėmis ir įdomybėmis. O plačių laukų erdvėse, įslėnyje kairiau – dvi medžių apsuptos sodybos. Tai smėliasaliuose šalia drėgnų raistų užsilikusios dviejų Valuntų, tikriausių pusbrolių sodybos. Bičių karalystė pirmoje, o Zenono Valuntos gyvenime – ramybė. Saulės atokaitoje, medžių šešėliuaose užstrigusios ir užsilikusios garsiojo kelminių skulptūrų sodo likutės. Briedis, kitokie gyviai, muzikantai žvėrys, kapitalistai imperialistai. Tikriausias inkliuzas gervių snapai, tarsi mistinio pasaulio reliktai jaukioje pastogėje ir į mane žvelgianti medinio paukščio akis.

DSCF2432

Zano snapai

 

„Vokietukas“

Kelių sumanių vyrų pastangomis pagaliau užvestas, tiesiog prikeltas iš dešimtmečio miego rausvai rudas traktoriukas, iš seno „vokietuku“ vadinamas. Ta proga saikingai valgant ir išgeriant pietauta. Ragaujant aukščiausios rūšies menkių kepenėles, Norvegijoje jas ruošęs, o po to parsigabenęs į kaimą žvejys – kulinaras priminė patikrintas tiesas. Saikingai išgerti nėra blogai, jai dažnai nepadaugini, taip sveikai gyvenantis pasižymi puikiausiomis kraujagyslėmis, švariomis kepenimis ir pakilia nuotaika.

Mokytojo „A“

Pliupelio namai, tylusis sodžiaus rūmas. Šiandien niekas neatvažiavo, niekas nevasaroja. Nėra nei senosios mokytojos Aldonos, nėra nei jos dukterų, nei sūnaus Kęsto, nei vieno iš dar jaunesniųjų. Kieme su piliarožėmis prie betoninių klėties sienų ramybė ir tyla apsigyveno. Ant senojo šulinio rentinio likučio išspausta raidė „A“. Šalia būta ir „P“, tačiau anos nebeliko. Tiesiog simboliška, nes pradžios mokyklos mokytojas didžiuosius mokslus mažiausiems visuomet pradėdavo raide A.

DSCF2453

Mokytojo "A"

 

Autoparduotuvė

Jos laukia. Viena moteris sėdi senosios Liudvikos Vilutienės trobos pašalyje, kitas ant trobos gonkų „sprysko“ priešais. Ši šūkteli: „Eikš draugėn.“ Draugė paklauso, sueina abi Genė ir Adolfina į draugę. Po valandėlės atrieda baltas transporteris – parduotuvė.

Jonas taip pat čia. Pirks alaus. Suklusau, ar tai gali būti, kad atvežtų gėrimų. Sodietis gi tvirtino, kad nors licencijos neturi, bet jam atveš. Mat jis mielai geria bealkoholinį alų, tokio ir atveš.

Kita Genė, iš šimtametės Juškų gryčios, jau prisipirkusi krepšį. Eina palengva, riestą lazdą į alkūnę įrėmusi. Tiek to, kad kojos sunkiai neša, svarbiausia, kad geriau matyčiau. Dėl akių, kur tik nebuvusi, kol kas tikros pagalbos nesurado, gal dar suras...

Seno medžio grožis

Gražesnio kaip vinkšna prie Murmos namų medžio kaime nesurasi. Bet tikriausias gražuolis ir priešais senąją Navikų gryčią žaliuojantis uosis. Storu, daugelyje vietų suskeldėjusiu kamienu, didžiule karpytų lapinų laja. Prie senosios „Ūlytėlės“, pakilumėlėje šnara milžinė liepa. Puikiausių medžių esti ir aplink senąją Pakštų gryčią, ir prie Apaliutės. Tebėra takuti kalnelin vartais gobiantys beržai, keli didmedžiai ir senojo namo pašaliuose. Puikumėlis jų vėsią globą karštymečiu jausti...

Aukuro dešimtmečiai

Sunku patikėti, kad akmeniniam, mūsų sumūrytam aukurui jau trisdešimt metų. Net keista, kad jį statėme prieš pat didįjį Butėnų kaimo suvažiavimą, tais pačiais metais, kai prie Narunčio buvo atstatytas Šv. Jono koplytstulpis.

Net keista, kad ne kokį kryžių, krikščioniškiems kentėjimams ir vilčiai įprasminti iškėlėm, bet pagonybės laikus menantį aukurą, kaip svarbiausios giesmės žodžius: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“ Platų, aukštą iš Butėnų laukuose surankiotų akmenėlių. Dar Ir kapsulę į akmeninio tvirtumo gelmę įmūrijom: ant lapelio buvo surašytos visų statytojų pavardės, tas dokumentas susuktas į tūtą, įkištas į nedideli butelaitį, o kamštis dar ir vašku užlietas.

Avečiai ir kitos gėrybės

Pievos, šilai aplink Šventąją visokiomis grožybėmis, gardybėmis turtingos. Jau branduolius brandina riešutai, ant aukštų stiebų raudonuoja aviečių uogos, kaip sakydavo – avečiai. Gardžios, saldžios, kvapnios neišpasakytai. Buvo potyrių, kuomet jas ragaudamas pasijusdavau tarsi rojuje.

Jau rudeniop virstančios vasaros pievos smiltynuose viskių spalvų, formų, žiedų žiedelių kupinos. Atrodytų skurdūs stumbrynai, tačiau kai iš arčiau pasižiūri, tai matai kokių čia grožybių esama. Pažeme kvapniu žiedynu driekiasi čiobreliai, rūgštynių kelmai dideliais lapais lapoja, kiti gi jau žiedynais ruduojančius stiebus iškėlę, vėjelio paliesti supasi...

Lelijos ir kurkės raudonumai

Pas Rimutę labai gražu, darželiai tarsi rojaus prieangiuose, šimtu tirštai rausvos spalvos žiedų krūmu skleidžiasi lelijos, krūmeliu ir šviesiai margos jų sesės puikuojasi kiek dešiniau, aplink melsvosios eglaitės, tvarkingos gyvatvorės, kiti žolynai.

DSCF2484

Lelijomis žydintis pasaulis

 

Švelniai šuldabulduoja. Ant aukštų kaklų baisokas galvas, piktai paraudusiais pagurkliais bei viršsnapio sniurgliais pasiryškintas, galvas kelia kurkės. Gal ko sunerimusios ar piktos, labai jau smarkiai jų raukšlėti papuošalai raudoni.

DSCF2479

Kartais triukšmingos, kartais tyliai išmintingos kurkės

 

Dienos spalvos vakaroja. Dideliu, sunkiu šešėliu iš lizdo pakyla gandras. „Gandrai, Janai ga ga ga...“

Susimąstymas

Keistas jausmas. Jis kartais toks džiugus, gaivus kaip pavasaris, kartais ilgesingas kaip ruduo. Aplanko kapinėse, aplanko prie upės, sugauna einantį smilčių keliute palei Bobakalnį. Tai susimąstymas ir didis klausimas: kas bus toliau? Didžioji Butėnų istorijos knyga jau spaustuvėje, mažesniąją, vien iš savo laikmečio potyrių, įsiklausymų jau rašau, o kas bus toliau?..

 

Komentarai  

#1 Virginija 2019-08-06 15:41
ale gi kaip suraitytas tekstas..skaityti didelis malonumas. atrodo pats ten visur dalyvauji. Ačiū Raimondai.
Cituoti | Pranešk apie netinkamą komentarą

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 69 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top