Raimondas Guobis

DSCF4158Jaukumas neišpasakytas. Savo kaime pasijuntu tarsi vaikystėje, aplanko potyris, kad šiandien šiokia tokia paliūtė - prie jokių darbų nereikia ir nereikės, kad laukia ilgos ilgos atostogos, tokios, kuriose pamiršti visą pasaulį. Pamiršti Europą, Ameriką, Rusiją, Aziją, pamiršti politiką, pamiršti rūpesčius žemiškuosius. Dienos, kurios įsismelkia su žinojimu, kad pasaulio centras yra ne kur kitur bet Butėnuose, šioje žemėje prie Šventosios.

Pasidairyti po nuostabiausius kampelius, žvilgtelėti į Narunčio akmenyną, stabtelėti ten kur prasideda senoji ulyčia, didžiojo kryžiaus ūksmėje. Žengti dar toliau, kur stūkso senosios dviejų galų trobos, kur nupjauti ir dar gyvi senmedžiai vaikystės pasaką ošia.

Šventoji gena savo vandenis skaidriu sraunumu. Žilvitis. Jo išmintinga vienatvė. Žinojimas dešimtmečių, žinojimas tų, kurie čia per amžius susirinkdavo. Šviesus slėnis, tyras gelsvumas ir po Joninių lauže juodais nuodėguliais išblėsusios plėnys, šaltas vanduo nors vos kelios dienos po didžiųjų karščių. Žolynų poezija. Seklumų bėgsmo šnekos ir didžiosios sietuvos žalsvas susimąstymas. Su kamuolingu dangumi susiliejantis pušų melsvumas. Žemuogių ir aviečių rojaus rausvumas, rūgščiai saldus. Kapinių pasaulis, panteonas sergstintis išėjusį pasaulį, neblėstančią atmintį ir pasididžiavimą. Po samanotais beržais, vienišu klevu snaudžiantys kryžiai.

Žmonės. Jų rūpesčiai, dingusi po nakties avelė, vis dar neatsigaunanti po neregėtos sausros pievų žolė. Link kapinaičių automobiliu riedanti pažįstama, sena pažįstama - iš anų, tikrojo rojaus laikų. Liepoje, tarp kvapių žiedų aukso didžiu dūzgesiu triūsiančios bitės. Aukštame stiebe - tingaus vėjo plaikstoma raudona, su kumeliuku bei raiteliu vėliava. Bendruomenės namų snūduris, nubalusios jo sienos - nuskustos, paruoštos dažymui. Greitai bus gražūs. Retais lašais krentantis į tankų uosio lapyną, trumpai ūžtelėjęs lengvas lietus, mano prieglobstis po senosios pieninės pastoge. Juodas kačiukas šilumos ieškantis ant sėdynės senutėlio ratinio traktoriaus kabinoje. Juodas, magiškai akimis mirksintis...

Kėkštagalio tyluma. Rodosi, jau niekas ten nebegyvena. Prie senosios obels besispiečiančios karvės. Jos tokios tapybiškos Bobakalnio jaunuolyno, ir senojo dvaro lapyno fone anapus upės. Akmenų raštai, magiškas jų išsidėstymas prie "Barono vilos", svirno jaukumas ir pokalbis su bičiuliu jau senokai sugrįžusiu iš Sibiro klajonių apie praėjusį laiką. Apie sovietus, kolchozus, mūsų kaimą, Ameriką... Keistas neišsipildymo jausmas, jį nuplaunantis lietus, krintantis su pajauta, kad niekada dėl nieko nereikia sielotis, kad kiekvienas netikėtumas tik į gerą... Šilo kelias, stabtelėjimas, žemiškoji šviesa laukiant didžios liūties pabaigos po didžiosios Janulių sodybvietės eglės skėčiu. Miško dvasia ir viltis dviračio ratams šnarant patižusiu, rudo vandens pripiltomis balomis nusėtu keliuku. Per Vasintos tiltelį, tylią lygumą iki pat Alaušo pakrantėje sustingusiais bokštais snaudžiančių Svėdasų.

Autoriaus nuotraukose:

 

DSCF4158

Saldžiu nektaru daugybę bičių viliojantis liepos žiedynas

 

DSCF4171

Karališkas upės pasveikinimas

 

DSCF4186

Lietaus ramybėje snaudžiantis katinaitis

 

DSCF4196

Lietaus vingis

 

DSCF4194

Sodietiškas paveikslas

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 14 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top