Raimondas Guobis

DSCF0066Butėnų kaimo prie Svėdasų gyventojai, išeiviai ir visi šį nuostabų sodžių mylintys bei mėgstantys šeštadienį minėjo tradicinę Butėnų dieną. Šiemet susitikimas nebuvo paženklintas kokia nors išskirtine tema, nebuvo skirtas kuriai nors giminei, o buvo pašvęstas visiems. Butėniečiai ryte istoriniu pažintiniu žygiu kojas ir galvas mankštino, po to meldėsi, prisiminimais dalijosi, populiariausią  XX amžiaus septinto aštunto dešimtmečio žaidimą "čižiką" mušė ir kaimo praeities vaizdais gėrėjosi naktiniame kine.

Istorinio pažinimo žygis: į rytus ir šiaurę...

Tą rytą nuo didžiojo kryžiaus ties kryžkele, kaimo pakraštyje, pasukome į žygį rytų kryptimi. Buvusių carinio grūdų sandėlio-"magazino", kolchozo dirbtuvių, garažų, kiaulidžių, lentpjūvės vizijos. Juzos miškelis, mistinio Apydėmės akmens ribojusio Butėnų ir Jononių kaimų žemes likučiai ir paslaptingasis Naruntis. Jo akmenimis nubarstyta vaga pasakiškame kanjone. Kuo ne Klondaikas? Tiesiog norisi imti iš dugno smiltis ir pabandyti kokiu variniu dubeniu išplauti nors kruopelę aukso...

Tačiau, širdį gaivinantys vaizdai tikriausias auksas. Mačeikos Romo kolonija, tarsi naujų žemių prie Jukono intako užkariautojo. Jo vagonėlis ir kiti statiniai tiesiog unikalūs. Tarpukariu jo tėtis Ignas Mačeika tėviškės sodyboje pasiliko, visai didelei Antano Mačeikos šeimynai prasiskirsčius. Buvo keli broliai Amerikoje, sesės ištekėjusios, Jonas - mokytojas, Kristina taip pat mokytoja - visi šauliai,o Ignas prie to dar ir jaunalietuvis. Kuomet juos trėmė buvo bene 1951 m. jau kolchozai, jau Ignas sąskaitininku darbavosi, niekur nesikišo, tačiau sovietinis saugumas nusprendė, kad ta šeima yra "liaudies priešų", kad juos reikia gabenti į Sibirą. Įdomu, kad jie į savo namus nebegrįžo, gyveno jau kiti žmonės, o po to ir nugriovė sodybą kiti. Beje, Ignas pasižymėjo dar ir tuo, kad savo žemių smiltėtame pakraštyje, prie pat ribos su Šaltiniais buvo įkūręs rusišką koloniją. Jis leido savo valdose apsigyventi gal keturioms rusų šeimoms, jie ten susirentė namelius, o už tai kad leido gyventi geradariui atidirbdavo ir kitaip atlygindavo. Tautoje tai kolonijai prilipo "Zasranavkos" vardas. Telikusi dabar čia vienintelė trobelė, kurioje dar bene iki 2000-ųjų gyveno nuostabi dainininkė ir eiliuotoja Juzė Gudonienė. Kaip vaiduoklis dabar, be langų styro tas kadaise jaukus, nuoširdumo pilnas namas.

Močiaraistis ir Šv. Jono Krikštytojo pasaulis

Nežinomo meistro padarytas Šv. Jonas stovėjo ten nuo neatmenamų laikų, prie senojo vieškelio, prie tiltelio per Naruntį. Liaudies meno albume liko užfiksuotas vaizdas - pasviręs jo stiebas su koplytėle. Pagal tą vaizdinį ir buvo atstatytas 1989-aisiais mūsų tautos atgimimo metais, Stasys Karanauskas už bičių spiečių nudrožė Jono ir krikštijamo Jėzaus figūras, nudažė, Jonas Ragauskas ir Jonas Mikučionis - du Jonai, sumeistravo stiebą ir skardinį stogelį su kryželiu, prisidėjo ir daugiau pagalbininkų. Pašventintas šis koplytstulpis buvo Joninių išvakarėse ir tai buvo pirmasis naujojo atgimimo pradžioje viešoje vietoje, ne sodyboje ne šventoriuje pastatytas tikėjimo ženklas, kun. Vlado Rabašausko kviečiami, po to svėdasiškiai pastatė dar vienuolika kryžių bei koplytstulpių, mat buvo tuomet nusprendę brangiausiojo Juozo Tumo - Vaižganto 120 metų jubiliejų paminėti.

Kalnų poezija ir nuostabusis Prūdas. Šaltiniuotos vietos nuo seno čia vandenimis sunkėsi, dar caro laikais buvęs prūdas, kuri laukus melioruojant sovietmečiu sunaikino, o žemes sugrąžinę Augusto Kazlausko palikuonys prūdą vėl atgaivino. Yra čia žuvies, ir nemenkos, tačiau, iki ten taip ir nenuėjom...

Amerikonas Karanauskas ir...

Ta sodyba buvo garsiųjų Baleišių. Tos šeimos vyrai aktyvūs buvo savivaldoje dar caro laikais. Antanas Baleišis baigęs karo mokyklą tapo karininku, po karo pasitraukė į vakarus, mirė Amerikoje. Jo seserį Karoliną vedęs brandus vyras, "amerikonas" Karolis Karanauskas neblogai vertėsi, tačiau palikuonių jie neturėjo ir galiausiai sodyba atiteko svetimiems. Genės gyvenimo ten taip ir neaplankėm. Ten už upelio - buvęs Kodžiupis, aname pakraštyje gyvenęs Prūso Ponas, ten buvęs ir didysis Augustino Žvirblio ūkis, kurį pasidaliję į dvi dalis pokariu valdė jo sūnūs Jurgis ir Balys. Gudrūs vyrai buvo, ypač Jurgis, kuris Maskvoje po revoliucijos komisaru buvęs, siūlė jam važiuoti darbuotis į sovietų ambasadą Anglijoje ar Amerikoje, tačiau jis atsisakė ir sugrįžo į Lietuvą. Mėgo medžioti, politikuoti, mirė paslaptingai - į namus atvykus antstoliui staiga krito negyvas.

Šv. Mykolo ūksmėje

Vėlyvą 2015 m. rudenį šį puikų Šv. arkangelo Mykolo koplystulpį, sumeistruotą Vlado Gaidžio pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Šventasis, blogio nugalėtojas ir Svėdasų parapijos globėjas, saulės ženklu, Jogailaičių kryžiumi ir Gedimino stulpais pažymėtas, mat šis paminklas Butėnų partizanams pokariu kovojusiems su okupantais, su blogio imperija skirtas. Graži buvo šventė. Partizanų vado Povilo Barono - Briedžio sūnėnas, sėkmingas verslininkas Petras Baronas sumokėjo už paminklą, visus deramai pavaišino, konferencijoje buvo skaitomi pranešimai apie partizaninį pokario judėjimą.

Žingsniai mūsų ir nuvedė pro Petro sodybą, užsukome valandėlei pasigėrėti elniais ir danieliais aptvare, dirbtiniu ežeru, akmenų parku. Sutiko mus šeimininko pusbrolis, buvęs Tomsko universiteto profesorius Albertas Baronas. Po to buvo mintis žengti Rimanto Janulio sodybvietės piramidės link, užsukti į liaudies menininko Zenono Valuntos sodą, bet daugumai žygeivių nusprendus nebeklajoti, sugrįžome į senąjį kaimą.

Pogulis, atmintis, "čižikas"

Atsipūtęs tobulinau "čižiko" įgūdžius, pasimaudžiau upėje, perėjau per senąjį kaimą, jaukiai pasikalbėjau su geraisiais kaimynais Žvirbliais. Pavakary susirinkome kaimo kapinių kalnelyje. Panteono dvasia, kur rodosi ir išėjusieji su gyvaisiais kalbasi ir patarti gali. Kaip toliau gyvensime, kaip kaimą gaivinsime, kaip tėvynės Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį minėsime? Moterų katalikių kryžius bus restauruotas? Taip, būtinai, aukosime, rūpinsimės, padarysime. Į restauravimo fondą įplaukė pirmoji dvidešimties eurų auka, negaišuodamos prie švento darbo prisidėjo Z. Valuntos dukros Lidija ir Birutė. Plazdant revoliucingai raudonai Aukštaitijos vėliavai nuėjome į bendruomenės namus.

Programa yra programa, nors tebuvo vos trys vyrai, ėmėm mušti "čižiką". Parodomosios varžybos pavyko. Tikrai buvo įdomios. Ribos, komandos, duobutė, lazdutė, pagaliukas. Kastinis ir gaudytojai, bandantys po to lazdelę nuo duobutės numušti. Šertinis pavykęs, tad lengvai ir duobutės teritorija apginta. Atsipirktinis paprastas, bet nevykęs - sumušti tris kartus nepavyko, vos du kartus lytėtas pagalėlis nukrito netoli - skaičiuoju versdamas lazdelę tik dešimtis. Komandos keičiasi vietomis...

Nakties kinas

Dramatiškas laikas nufilmuotas 1993, 1995 metais ir pateikiamas be jokio montažo, tiesiog sukti, susukti siužetai, tarsi žymaus filmininko Jono Meko stiliumi. Filmavau tuo metu plačiajuoste - 16 milimetrų kamera JVC. daugelis žmonių kalbėjo drąsiai, juk visi pažįstami. Tuomet buvo tas sunkmetis, šioks toks lūžis sąmonėje, lūžiai santykiuose įvykę dalijantis daug metų bendru buvusį turtą. Senatvės skundas Marijos Budreikaitės lūpomis. Nepadalintas traktorius, laikas, kada nebegali pasiprašyti žmogaus... Zeno Valuntos monologas apie garsųjį skulptūrų sodą. Vincas Mikėnas kalbąs apie, atrodytų, ne visai teisingą Dievo pasaulį. Poetiškasis Juzės Gudonienės pasaulis, rytmetis pieninėje, akimirkos kaimo parduotuvėje ir dar daugybė įdomybių kuriomis mėgavomės daugiau negu tris valandas.

P.S. Butėnų diena praėjo. Galėjau pulti į liūdesį, kad joje dalyvavo tiek mažai žmonių, tiek mažai butėniečių parodė pilietiškumą, patriotiškumą, pagarbą Butėnų garbės dienai. Silpnas, atjautos vertas yra žmogus: daugeliui atsirado daugybė reikalų, kurie visi buvo neatidėliotini, kiti, gi, net pažadėję neatėjo, treti paikai teisinosi, kad nežinojo, nors apie šventę buvo skelbta ištisus tris mėnesius...

Tačiau tikiu, kad išauš ta šviesi valanda, kai Butėnų šventė bus svarbiausia, nes tai mūsų šventė, mus vienijanti šventė, kuri daugiau niekur nešvenčiama - mūsų kaimo, mūsų genties šventė.

Ji bus švenčiama ir kitų metų rugpjūtį. Nepražiopsokim. Tai bus kartu ir mūsų Tėvynės Lietuvos šimtmečio šventė mūsų kampelyje. Melsimės, Aukščiausiajam dėkosim, ta proga pašventinsim Šimtmečio jubiliejaus stogastulpį bei atnaujintą Butėnų moterų katalikių 1940 m. pastatytą kryžių, sutiksime knygą apie Butėnus. Butėnų vardas plačiai skambės Lietuvoje ir pasaulyje.

Autoriaus nuotraukose:

 

DSCF0064

Istorinio žygio dalyviai stabtelėjo Narunčio upelio slėnyje

 

DSCF0066

Iš rytinio pakraščio į vakarus - paplentėje ties rodykle į Butėnus

 

DSCF0072

Barono vilos atminties kalnelyje. Iš kairės Dania Pupelienė, Edita Vilutienė, Regina Baronaitė, Renata Kežutytė, Albertas Baronas ir mažasis Augvidas Vilutis

 

DSCF0105

Šventosios vingis ties Mačeikos sietuva

 

DSCF0112

Senojo Butėnų moterų katalikių kryžiaus "žaizdos"

 

DSCF0124

Atminties ir vilties valandėlė Butėnų kaimo kapinėse 

 

 DSCF0125

"Čižiko" žaidėjai - Vidmantas Jokubonis ir Raimondas Guobis

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Nuorodos

2% parama

Butėnų bendruomenę galite paremti skirdami 2%

Butėnų kaimo bendruomenės kodas 300137308
Banko Swedbank kodas 73000
Butėnų kaimo bendruomenės sąskaitos Nr. LT267300010091303166

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 20 svečiai (-ių) ir narių nėra

Draugai

fejospasaulis.lt

Patalpinta:

Hostingas Serveriai.lt

Lankytojai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Sukurta: Origins.lt

Scroll to top