Raimondas Guobis

Butėnai, mano žemiškoji tėvynė, gimtasis kaimas, atokaiton atgręžto dešiniojo Šventosios kranto aukštumėlėse, istorinė "ūlyčia" ir didžiuliame plote išsibarstę po kolchozmečio ir kitų sunkmečių užsilikę vienkiemiai. Didis ir didžia istorija turtingas kaimas, kurio praeities trupinėlius rankiojau ne tik vietoje bet ir toli toli, net sostinėje Vilniuje.

Kuomet ganėtinai spėriai per pačios tikriausios Aukštaitijos kalnus, kalnelius, daugelyje vietų ežerai besidabinančius slėnius, stabtelėjęs Utenoje, Molėtuose, paslaugiai užsukęs į Santariškes ir išleidęs ten sveikatos ieškoti ar sergančius lankyti išsiruošusius, tiesiu tiesiausiu keliu leidžiuosi į Neries slėnį. Visuomet keistai jaudinuosi, kuomet pamatau dar rytmečio sutemose bestūksančius didžiausius šalies mūrus, melsvuojanti "pieštuką" ir kitus upės pakrantėje neregėtais stulpais bekylančius į padanges sostinės dangoraižius. Dar valandėlė ir jau riedame tiltu, dešinėje stūkso "pedagoginio" rūmai, dar toliau Žvėryno tiltas, baltuoja cerkvės kupolai. Tunelyje net neprašomas vairuotojas sustabdo tolimą kelią nuriedėjusį autobusą, sakau dėkui ir tvirtai atsispiriu į tvarkingai plytelėmis išklotą šaligatvį. Įkvepiu laisvo miesto oro ir smagiu žingsniu, pabėgėdamas laiptais pakylu aukštyn, išeinu į Gedimino prospektą prie pat Seimo rūmų. Rodosi man savo skeptru mosteli, pasveikina keliautojų globėjas Kristoforas, o aš žirkliuoju iki Lukiškių aikštės. Čia labai greit sulaukiu troleibuso į Saulėtekį, įlipęs mikliai per langelį  įspraudžiu vairuotojui eurą ir gaunu bilietuką, kurį nieko nelaukęs pažymiu taip mielu dar užsilikusiu "krokodilu". Tarkšt ir yra įspausta simpatiškai sudėliota skylučių kombinacija. Aš ramus, prisėdu ir dairausi į sostinę ir jos žmones. "Trolikas" suka ratą veik miesto pakraščiais ir po gero pusvalandžio pasisukinėjęs Antakalnio žiede "išmeta" mane priešpaskutinėje stotelėje. Spurtas nuošalia gatvele, per pievutę išmintu takeliu ir aš atveriu archyvo duris.

Eilėraštis ir brangios žinios

Nors ir teta Ema dažnokai užsimena, kad archyvas tokia slogi vieta į kurią jos niekas nei nuviliotų nei nuvarytų, bet būtent šio, veik užmiestyje esančio Centrinio valstybės archyvo žavesys ir įkvėpė mane parašyti pirmąjį eilėraštį. "Ankstyvas rytas ir aš praveriu archyvo duris...". Na, dabar jau Nijolė bei Milda nebedirba - yra dvi naujos moterys, kurių veik nepažįstu, nes ne tokios jos kaip, kad anos buvo. Kažkaip nesiriša. O dar čia jų "švarių rankų politika" - po Naujųjų metų nukeliavęs privalėjau atrodytų taip nepatogias baltas, nors ir plonas pirštinaites užsimauti. Truputį gudraudamas, kad būtų lapus versti sparčiau vis kairiąją nusimaudamas, ir vėl užsitempti primiršdamas... Mano šio pavasario aistra - tautinio jaunimo sąjungos "Jaunoji Lietuva" veikla mūsų rajone tarpukariu. Paskatino dar ir tai, kad daugybės jai priklaususių žmonių istorijos, likimai man jau buvo žinomi. Juk garsus dievdirbys Povilas Bugailiškis vadovavo Grigiškių skyriui, priklausė ir veik visi Anykščių mokytojai patriotai Tomas Glodas, Antanas Kryžanauskas, net kanklių meistras Juozas Lašas, o butėniečiai Genė Juškaitė ir Ignas Mačeika tapo 1934 m. Kaune vykusių respublikinių jaunalietuvių sportinių žaidinių čempionais. "Jaunosios Lietuvos idėjos jiems susipynė su meile, prieš pat karą vedę, pokariu, su nedideliais vaikučiais buvo išgabenti į Sibirą, juk tokie žmonės buvo didžiausi naujosios okupacinės santvarkos priešai...

Taip šis, taip ir kitos senųjų dokumentų saugyklos, mokslų akademijos ir Nacionalinės bibliotekos saugyklos, Ypatingasis bei Istorijos archyvai. Ten gi ir senieji Svėdasų parapijos dokumentai, dar iš Radvilų laikų, ir Butėnų dvaro inventoriai, ir kaimo dalijimo į vienkiemius dokumentai. Dar iš 1912 m., didžiulis ant stalo netelpantis daugybe linijų, linijėlių, spalvų gausa tviskantis planas, kuriame ir kiekvienas upės vingis ir miškai, balos, ir keliai keleliai.  Archyvas -  lobynas neišsemiamas, ten galima ilgiems metams įklimpti. Gerai, kad gyvenu ne Vilniuje, o tai gal saiką praradęs, dienų dienas iš tos skaityklos neišeičiau. Kuomet pasaulis žiemos dovanomis - ilgiausiomis naktimis žavingas - aš į archyvą ateinu veik sutemose ir sutemose jį apleidžiu. Iš tamsos į tamsą - visa diena tik archyvo šviesoje...

Prūsas, bet ne iš Prūsijos

Kadaise butėnietiškos kilmės bankininką, Lietuvos banko steigėją, kurio parašas puikavosi ant visų 1922 m. laidos litų banknotų, Adomas Prūsas susitikęs Vilniuje dr. Joną Basanavičių buvo pasveikintas kaip Prūsas iš Prūsijos. Susitikau ir aš Vilniuje Juozą Prūsą, iš tos pačios giminės Prūso pono atšakos, ir kalbėjomės mes apie jų šeimyną, apie brolį Zenoną, kuris besibaigiant karui į vakarus pasitraukė, JAV gyvendamas miško pramonėje besidarbuodamas daug pasiekė, mokslų daktaro vardą pelnė, o visai senatvėje dalį santaupų skyrė paminklui gimtojo krašto partizanams Svėdasuose pastatyti. Apie seseris, apie tėvelius ir savo gyvenimo odisėją, per Sibiro tremtį iki Salininkų, kur dėdei Damijonui pagelbėjus įsikūrė. Čia ir jo puseserę, mėlynų kaip dangus akių moterį - Danutę Prūsaitę sutinku. Ji man ir vėl senelius, dėdes, vaikystės dienas Butėnuose, savo motiną Juliją pasakoja. Rodosi čia sostinė, o mintys tų sutiktų žmonių kaip ir mano vis apie Butėnus sukasi ir vis į Butėnus skrieja. Veronika Žvirblytė - Norkūnienė iš Augustino Žvirblio, sumaniausio žmogaus, Juozo Tumo-Vaižganto krikštatėvio giminės. Ji Jurgio dukra, to paties, kuris Maskvoje jaunystėje gyveno, kuris sovietų vyriausybės buvo siunčiamas ambasadoriumi į Londoną. Bet išvažiavo į Lietuvą, kur nelengva buvo didžiuliais, klampiais galulaukių plotais turtingame ūkyje šeimininkauti. Bičiulystė su klebonu Kraniausku, aistra medžioklei, paskolos iš banko ir "antstolis į namus, o pilietis į kapus". Būtent taip vadinosi apie jo mirtį  į laikraštį "Mūsų Rytojus" parašytas Vlado Prūso straipsnis.

Ne tik pokario jaunimas, ne tik amžių audrų išgintieji naujuosius namus ir gyvenimus savo kūrė Vilniuje, ten išvyko ir nemenkas būrys jau mano kartos jaunuolių. Ne visiems vienodai pasisekė. Žiūrėk, vienas automobilius remontuoja, kitas statybose neblogai uždirba, trečioji restauratorė, ketvirtas vairuotojas... Sveikas, vilnieti, iš Butėnų, sveikas butėniečio palikuoni, nepamiršk brangiųjų Butėnų, kuomet tik galėsi keliauk tenai, palaikyk mūsų kaimo gaivinimo akciją, junkis į nuolatinę talką. Pats darbuokis, remk kuo išgali ir kitus tai daryti skatink. Juk čia, prie Šventosios, mūsų pasaulio centras, čia mūsų sostinė.

Istorijos archyve saugomo  XVIII amžiaus dokumento apie Butėnų dvarą fragmentas...

Labi įdomių istorijų apie Butėnų kaimo šiaurinį pakraštėlį  pasakotoja, Vilniuje gyvenanti Veronika Žvirblytė - Norkūnienė su jau gerokai gyvenimo šimtmetį perkopusiu vyru Petru.

Kažkur čia, šiame name 1939 - 1940 m. restoranėlį turėjo Jasius Bražiūnas iš Butėnų.

Juozas Prūsas (Pono) bei jo puseserės, buvusios Prūsaitės - Danutė ir Aldona.