Dr. Ona Kondratienė apie Šventosios slėnį ir geologinį Butėnų periodą.

Pranešimas skaitytas konferencijoje "Šventoji - mūsų lemties upė" 2016 m. rugsėjo 10-ąją Butėnuose.

 

 BUTĖNŲ (Lichvino, Holšteino, Mazovio) TARPLEDYNMETIS

Pastarųjų 2 mln. metų laikotarpio klimatas šiaurės pusrutulyje buvo labai nepastovus – šiltesnius laikotarpius daug kartų keitė šaltesni, bet pradžioje kontinentinis ledynas nesusiformuodavo, nes tam trūko drėgmės. Pirmieji ledynai pradėjo slinkti tik prieš 700 000 metų. Jie nebuvo dideli, bet pasiekdavo Lietuvą. Vėlyvesnių ledynmečių ledynai buvo daug galingesni. Ypač didelius Šiaurės pusrutulio plotus buvo padengęs Dainavos vardu pavadintas ledynas, kuris stora (ne mažiau kaip 3 km storio) ledo danga padengė visą Lietuvą ir, nuslinkęs toliau, pasiekė net Krokuvą. Ledynmečius keisdavo šilti laiko intervalai, dabar vadinami tarpledynmečiais, interglacialais, šiltmečiais (pastarąjį terminą siūlė K. Pakštas).

Vieną tokį šiltą laikotarpį, buvusį Lietuvoje maždaug prieš 420–360 tūkst. metų, geologai pavadino Butėnų vardu (pagal gyvenvietės pavadinimą, netoli kurios 1953 m. vasarą buvo aptiktos šiuo tarpledynmečiu susidariusios ežerų nuosėdos. Ištirtos ir aprašytos jos buvo kiek vėliau – 1962 m., o Butėnų vardas įteisintas 1965 m. (Кондратене, 1965). Butėnų tarpledynmečio Lietuvos reljefą suformavo galingas Dainavos ledynas.

Kodėl minėtasis geologinis laikotarpis buvo pavadintas Butėnų vardu? Šis vardas atitiko visus geologijos kodekso reikalavimus: 1) tai pilniausias pjūvis; 2) nuosėdos geriausiai ištirtos; 3) teritorija palanki tyrimams; 4) ji turi pirmumo teisę pagal suradimo laiką. Vėliau šio amžiaus ežerinių nuosėdų buvo surasta ir kitose Lietuvos vietose – prie Druskininkų, Pabradės, Varėnos, bet daugiausia pjūvių išaiškinta plote tarp Anykščių, Utenos ir Antalieptės.

12Atodanga, kurioje pirmiausia buvo nustatytos Butėnų tarpledynmečio ežerų nuosėdos, yra kairiajame Šventosios slėnio šlaite prie Jonionių kaimo, esančio priešais Butėnų kaimą. Ta vieta – minėtojo kaimo pradžioje (važiuojant nuo asfaltuoto kelio, jungiančio Kupiškį su Utena). Jonionių kaimo vardu tarpledynmečio pavadinti negalėjome, nes Lietuvoje šiuo vardu yra vadinami keli kaimai, o svarbiausia, kad apie 3 km žemiau Merkinės, Nemuno kairiajame krante prie kaimo, turinčio tokį patį Jonionių vardą, yra nustatytos jaunesnio laikotarpio tarpledynmečio (šis tarpledynmetis buvo pavadintas Merkinės vardu) sąlygomis ežere susidariusios nuosėdos. Taigi siekiant išvengti galimos painiavos, Jonionių vardo buvo atsisakyta.

16

Prieš pradedant aptarti patį Butėnų tarpledynmetį, reikėtų paminėti tyrimus – paleontologinius, izotopinius, cheminius, mineraloginius ir kt., – kurie leidžia atskleisti praeities geografines sąlygas –klimatą, augalijos bei gyvūnijos pobūdį, reljefą ir kt. Vis dėlto apie praeities gamtines sąlygas daugiausia   galime   sužinoti   iš   paleobotaninių    duomenų.   Jautriausi aplinkos pokyčiams yra augalai, kurių kai kurios dalys, tokios kaip žiedadulkės ir sėklos, yra nepaprastai atsparios, nuosėdose jos išlieka nesuirusios milijonus metų. Joms tirti taikomas sporų ir žiedadulkių analizės metodas.

3Žiedadulkė – mikroninė augalo dalis. Jos paskirtis yra apdulkinti piestelę, kad iš jos išaugtų sėkla – augalo rūšies pratęsėja. Žiedadulkė sudaryta iš labai atsparios medžiagos, vadinamos sporopoleninu. Ši medžiaga neištirpsta net koncentruotoje azoto rūgštyje, o koncentruota sieros ir floro rūgštys yra naudojama žiedadulkėms iš nuosėdų išskirti. Sporopolenino cheminę sudėtį apie 1968 m. yra nustatę du anglų chemikai – J. Brooks ir G. Shaw, Šie mokslininkai 1971 m. Novosibirske vykusioje Tarptautinėje palinologų konferencijoje padarė išsamų pranešimą apie sporopolenino cheminės sudėties nustatymą. Visi buvome nustebę, sužinoję, kad atskirų augalų rūšių žiedadulkių sporopolenino cheminė sudėtis yra skirtinga.

8Nukritusios ant žemės žiedadulkės nesunyksta, o fosilizuojasi ir gali išlikti labai ilgai, milijonus metų. O tai, kad jos pagal dydį, formą, paviršiaus skulptūrą skiriasi, sudaro galimybę nustatyti, kokiai augalo rūšiai jos priklauso, t.y. pasakyti, kokio tai augalo žiedadulkė. Iš nuosėdose randamų žiedadulkių galime sužinoti, kokie augalai yra augę tuo metu, kada formavosi nuosėdos. O pagal aktualizmo principą galima teigti, kad to laikotarpio geografinės sąlygos galėjusios būti tapačios ar labai panašios į geografines sąlygas tos vietovės, kurioje dabar šie augalai auga. Taip galime sužinoti apie paleogeografines sąlygas to laikotarpio, kada susidarė tiriamos nuosėdos.

Šiuos teiginius patvirtina jums pateiktos žiedadulkių nuotraukos tų augalų, kurie Butėnų tarpledynmečiu augo Butėnų apylinkėse (nuotraukose žiedadulkės padidintos 1000 kartų).10

Žiedadulkių dydžiai labai įvairūs ir svyruoja nuo kelių mikronų iki 200 mikronų. Didžiausių matmenų yra kukurūzų, kėnio, eglės žiedadulkės. Mažiausios – dirvinės našlaitės (tik 9–12 mikronų). Daugumos Lietuvos augalų žiedadulkės yra 25–65 mikronų – taigi paprasta akimi jų neįžiūrėsime ir neatskirsime. O bitės puikiausiai jas atskiria ir augalų nesupainioja – jos ant savo kojyčių į avilius neša tik vienos augalo rūšies žiedadulkes. Kiekviename ant kojytės nešamame gniutulėlyje jos sulipdo nuo 50 tūkst. (mažame gniutulėlyje) iki milijono (dideliame) vienos augalo rūšies žiedadulkių. Ir klaidų nepadaro. Kaip jos sugeba atskirti augalus – didžiulė gamtos paslaptis. Bitininkai šios mįslės įminti kol kas dar negali.

15Pagal nustatytas žiedadulkes ir sėklas galima teigti, kad Butėnų tarpledynmečiu šioje teritorijoje augo tankūs europinio kėnio bei eglių (tarp jų ir serbinės) su skroblo priemaiša polidominantiniai miškai. Vienur dominavo kėnis, kitur – eglė, dar kitur – žemesnėse ir drėgnesnėse vietose – skroblas. Pomiškį sudarė buksmedis, kukmedis, lazdynas. Aukštesnėse vietose galėjo augti kelios ąžuolų bei guobų rūšys, viena kita liepa, tarp jų ir plačialapė (Tilia platyphylos). O puriame, humuso turtingame dirvožemyje augo ir tokie augalai, kaip pterocarya, bugienis. Vandens telkinių pakraščiai bei pelkėtos vietos buvo apaugę Osmunda paparčiais (net 3 skirtingų rūšių). Rudenį, atšalus orams, šio paparčio lapai tampa ryškiai oranžinės spalvos. Tuomet vandens telkinių pakrantės atrodydavo tarsi būtų liepsnų apimtos. Baltijos šalyse šie paparčiai dabar nebeauga. Šių augalų planetoje yra išlikusios tik 6 rūšys. Jų augimo arealai yra labai išsimėtę: jie dar auga Balkanuose, Šiaurės Amerikoje (Atlanto vandenyno) ir Viduržemio jūros pakrantėse. Pačiame vandens telkinyje augo salvinijos ir Azolla – tai sporiniai augalai, kurie neprisitvirtina, o plūduriuoja vandens paviršiuje. Dabar Lietuvoje jie irgi nebeauga, nors dar visai neseniai viena salvinijos rūšis buvo aptikta tvenkinyje prie Joniškio, bet, atrodo, dabar ji jau išnykusi. Dar buvo nustatyta 13 išmirusių augalų rūšių, kurių dauguma turėtų būti šiltamėgiai.

Pagal nustatytus augalus Butėnų tarpledynmečio optimalaus klimato laikotarpiu vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje galėjo būti apie 1,5 laipsnio aukštesnė negu dabartinė, o metinis kritulių kiekis svyruoti nuo 900 iki 1100 mm. Klimatas turėjo gana ryškius okeaninio klimato požymius – vasaros nebuvo labai karštos (liepos mėnesio vidutinė temperatūra galėjo svyruoti nuo 17 iki 19 laipsnių), o žiemos švelnios (sausio mėnesio vidutinė temperatūra galėjo svyruoti nuo –10 iki +40). Žiemomis pastovi sniego danga greičiausiai nesusidarydavo. Reikia turėti galvoje ir tai, kad vakarinėje Lietuvos dalyje Butėnų tarpledynmečiu tyvuliavo Holšteino jūra, kurios pakraštys buvo kiek tolėliau į vakarus nuo Baltijos jūros dabartinio kranto. Karaliaučiaus srityje ši jūra ne kartą buvo užtvindžiusi upių slėnius ir žemesnes vietas (jos palikti pėdsakai aptikti jau seniai). Nekelia abejonių, kad tokios jūros buvimas turėjo įtakos Lietuvos klimatui.

Butėnų apylinkių landšaftas turėjo daug panašumų su dabartiniu Zarasų kraštovaizdžiu: buvo kalvotas, tyvuliavo nemažai įvairaus didumo ir gilumo ežerų. Kai kurių ežerų gylis galėjo siekti 30–40 m.

Su klimato kaita yra susiję du įdomūs klausimai: 1) kodėl JAV nepasirašė Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos protokolo (Kioto protokolo), siekiančio kovoti su visuotiniu atšilimu, ir 2) kada Lietuvoje galėjo apsigyventi žmogus.

Atsakymas į pirmąjį klausimą būtų toks: Serbų mokslininkas M. Milankovičius ilgalaikius Žemės klimato svyravimus susiejo su Žemės orbitinių parametrų kaita. Ledynmečių–tarpledynmečių ciklai sutampa su M. Milankovičiaus apskaičiuotais insoliacijos perskirstymo dėl Žemės orbitos ir Žemės sukimosi ašies pokyčiais. O geologai yra įrodę, kad visiems tarpledynmečiams būdingos 3 skirtingo klimato laiko atkarpos: jie prasidėdavo šaltu ir sausu laikotarpiu, jį pakeisdavo šiltas ir švelnus, o pastarąjį – vėl keisdavo šaltas ir drėgnas laikotarpis, kuris užsibaigdavo kontinentinio ledyno susiformavimu. Atšalimas vykdavo laipsniškai su laikinais pašiltėjimais. Dabar mes gyvename Holoceno (Flandrio) tarpledynmečio trečiajame klimato laikotarpyje. Šilčiausias laikotarpis yra buvęs prieš 7–3,5 tūkst. metų. Maždaug prieš 3,5 tūkst. metų klimatas pradėjo blogėti, bet su apibrėžtais klimato pagerėjimais. Tokie trumpalaikiai klimato pagerėjimai yra buvę laikotarpiais, vadinamais subborealio ir subatlančio vardais. Ypač šaltas mūsų klimatas buvo XI amžiuje (jis net vadinamas mažuoju ledynmečiu). Taigi planetos klimato kaita gali būti susijusi ir su astronominiais bei geologiniais reiškiniais, o ne tik su antropogenine veikla...    

Kada gi Lietuvoje galėjo apsigyventi žmogus? Tikrai labai seniai. Europoje prieš milijoną metų gyvenusių žmonių pėdsakų yra aptikta jau daugelyje šalių, esančių kiek piečiau Lietuvos. Jeigu žmogus tuo metu gyveno kitose šalyse, galėjo jis gyventi ir Lietuvoje, juk žmogui klimatas čia buvo palankus. Šiokių tokių pėdsakų (apie 200 tūkst. metų senumo) jau yra aptikta ir Lietuvoje (reikia manyti, kad greitai jų bus surasta ir daugiau). Blogiausia yra tai, kad žmogaus gyvenimo pėdsakus Lietuvoje sunaikino slinkdami ledynai...

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 260 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top