Raimondas Guobis

Kuomet aš buvau vaikas, kuomet ūgtelėjau iki paauglio, sovietizacija įžengė į savo finalinę stadiją - visi buvo jau primiršę baisųjį pokarį, šiek tiek prisimiršo tremties vargai tremtiniams, lagerių smurto, nelaisvės kartėlis buvusiems politiniams kaliniams taip pat buvo priblėsęs, nerūpestingai augo naujoji karta, kuri nebuvo beveik nieko girdėjusi apie sovietų piktadarybes. Tėvai juk beveik nieko nepasakojo, matyt saugojo nuo to siaubingo palikimo, matyt ir patys norėjo užmiršti, su mintimi, kad tik nepasikartotų, kad tik būtų ramybė... O jei kada ir prasitardavo, tai tarsi netyčia nutekindavo kokią istoriją ar esmės neatveriantį nutikimą iš anapus.

Raimondas Guobis

Praeitą šeštadienį Andrioniškyje bei Troškūnuose - Anykščių krašte, iškilmingai pažymėta Aukštaitijos pokario partizanų vado Antano Slučkos - Šarūno šimtmečio sukaktis. Troškūnų bei Anykščių jaunieji šauliai bei kiti piliečiai pagerbė žygiu, atminties valandėlėse pagarbiai prisiminta pokario kovų istorija, melstasi bažnyčioje, klausyta istorikų pranešimų, stiprintasi koše...

Martynas Dulkė

Kaip sako svėdasiškis Raimondas Guobis, mūzos aplanko, apleidžia ir sugrįžta. Bandęs piešti nuo pat vaikystės, pomėgio nepametė ir suaugęs, vėliau buvo keliolikai metų visai pametęs. Tačiau pernai piešimo mūzos vėl sugrįžo. Tamsiuoju metų laikų nupiešęs seriją Šventosios žuvų su istorinėmis paraštėmis, džiugina šiemet jau antra Svėdasų meno galerijoje surengta personaline paroda "Lygumose prie Troškūnų".

Raimondas Guobis

Didysis skausmas ir nuolat persekiojantis klausimas: kodėl mūsų žmonės taip nemyli medžių. Atrodo, kad visur ir visada mintyse juos naikina, tiesiog svajoja - kada gi motopjūklo aštri grandinė įpjaus nebeužgydomą žaizdą, medis grius ir numirs. Nebereikės grėbti lapų, nebereikės baimintis, kad jo šaka atskils, kad jo kamienas užgrius kokį nors gėrį.

Raimondas Guobis

Kadaise, kalbėdamiesi su žymių senosios architektūros, ypač Vilniaus statinių tyrinėtoju, tautiniu filosofu ir patriotu Sigitu Lasavicku (1926 - 1998) beveik susiginčijome. Mat, jis pareiškė, kad Utenos vardas yra pats tikriausias europinės kultūros lopšio - Atėnų atitikmuo Lietuvoje. O aš paprieštaravau, kad Atėnai, tai bus Butėnai. Juk atsistojęs ant Bobakalnio keteros ir žvelgdamas į Šventosios slėnį tikrai jauti, kaip aukščiau, danguose plevena dieviška dvasia...

Šventosios pakrančių žmones gyvenančius Butėnuose, Vilkabrukiuose, Kunigiškiuose, Šventupyje, Jononyse - visus svėdasiškius ir vyžuoniškius sveikina iš Toronto pasaulio lietuvių katalikų dvasios tėvas, prelatas Edmundas Putrimas.  

 

Raimondas Guobis

Nužudė pirmiausia todėl, išpildytų pranašystės žodžiai? Todėl, kad jo veikla - "ramybės" ir įprastos tvarkos drumstimu labiausiai buvo nepatenkinti su Romos imperijos administracija bendradarbiavę Izraelio turčiai bei aukštieji kunigai. Ar mes laukiame greito Dievo karalystės atėjimo, kas ištiktų apie jos artumą liudyti atėjusį dabarties Mesiją? Matyt kažkas panašaus...

Raimondas Guobis

Rašytojas Michailas Bulgakovas yra pasakęs, kad rankraščiai nedega. Taip, nors ir rodosi buvo pražuvęs, vėl atsirado vieno svėdasiškio mokytojo bei kraštotyrininko Juozo Neniškio sukurto apsakymo istorija.

Raimondas Guobis

Subtilaus jumoro, stipraus tikėjimo, gentinio sąmoningumo, didžio pasididžiavimo savo misija, nesulaužomos vienybės tauta, pasak Gilberto K. Čestertono, pati tobuliausia, geriausiai organizuota iš žinomų pasaulio tautų. Jie amžius gyveno šalia mūsų - lietuvių ir mes pažindami jų gyvenimą, susidurdami su jais kasdieniame gyvenime, net varžydamiesi prekyboje, versle ir kituose dalykuose darėmės tobulesni. Jų neliko, ir mes pasidarėme kitokie, nors rodosi išgyvenome, atsiprašėme dėl mūsų tautiečių piktadarybių, bet vis dar tebesinešiojame tos bendrapiliečių netekties dėmę.