Raimondas Guobis

IMG 8125Kadaise matydamas lietuvių emigracijos į užsienio šalis pragaištingumą iš Aukštaitijos kilęs - jo tėvelio gimtinė Butėnų kaimas prie Svėdasų, profesorius Kazimieras Pakštas kvietė ne tiesiog išsiblaškant po įvairius kraštus palikti savo tėvynę ir tautiškai pražūti, bet kolonizuoti - suradus patogų gyvenimui kraštą visą emigracijos srautą nukreipti ten ir sukurti dar vieną Lietuvą, gal net didesnę už tikrąją. Ta svajonių šalis turėjo vadintis Dausuva. Šiuo vardu mes pavadinome ir praėjusių metų vasaros kraštotyros ekspediciją Šventosios pakrantėmis, kuria tarsi pakartojame garsiausių tarpukario geografų profesorių K. Pakšto ir Stepono Kolupailos tiriamąją kelionę baidarėmis  vykusią 1935-ųjų rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais.
 
Veiksmų planas
 
Gyvenimas kitoks nei prieš aštuoniasdešimt metų - nelengva dabar kelioms ar keliolikai dienų kelionei suburti bendraminčių komandą, nelengva kartais ir dieną ar dvi šventam atminimui aukoti. Juk visi tiek pritvinkę nesibaigiančių reikalų ir skubėjimo karštligiško užvaldyti. Tad mūsiškę ekspediciją suskaidėme į du etapus. Porą dienų su Andriumi Falkausku - fotografu bei filmininku keliavome Šventosios aukštupio bei žemupio vietelėmis, o visai neilgą upės atkarpėlę tarp profesoriui K. Pakštui labai brangių Užpalių ir Butėnų gyvenviečių pagarbiai nuplaukėme baidarėmis. Galėjome tai daryti sulaukę svarios supratingo geradario, UAB "Alauša" generalinio direktoriaus Algimanto Čaplinsko paramos, už ką tariu nuoširdų dėkui.
 
Aukštyn upe
 
Tą saulėtą liepos vidurio popietę, kuomet pasaulis liepų svaiga kvepėjo ir bitės katilus medaus sunešdamos jų žieduose dūzgė patraukėme ieškoti Šventosios versmynų. Mano žemėlapis puikiai pagelbėjo ir atvedė prie nedidžiausio Samanio ežero. Versmynas turėjo būti kažkur šiauriniame krante, kur iš nendrynų vos žymus griovelis veržėsi, plentą po tilteliu kirto, veržėsi tolyn, vis daugiau ir daugiau vandenų tyriausių nuostabiausiai Aukštaitijos upei pririnkdamas. Taip ir turėjo būti, pačiame ežero krante Sokiškių piliakalnis nemenkas stūkso, kopėme į jį po debesų kamuoliais žydinčiu tėvynės dangumi sustojome, tereikėjo, kad Perkūnas dievaitis iš aukštybių mus pasveikintų. Tik vėjelis švelnus dvelktelėjo, juodkalnio žolynų žiedus supdamas - jonažolių, melsvųjų žirnikų, laukinių dobilėlių ir čiobrelių kvapiųjų žiedus - bičių, kamanių dūzgesiu apipintus. Čia, šioje pasakoje Šventosios pradžia.
 
Luodžio erdvėse
 
Mano žemėlapis gerasis, jame aš Šventosios kelią didyn, platyn paseku, kaip ji neria per ežerus, per didžiojo, debesies melsvumo  - Luodžio ragą pralenda srove nematoma. Žvelgiame į ežero mėlį, tolumose visai nemenkai viršūnę smailą, ant akmens, granitinio sosto iškeltą  kryžių danguosna smeigia Salako bažnyčios bokštas. Tuomet, 1935 - iais savo kelionę geografai ir jų bičiuliai pradėjo nuo Salako. Vakarop jau su baidarėmis iš Kauno į Zarasus riedėjusiu autobusu iki Degučių atkeliavę gerų žmonių vežimais buvo parvežti į miestelio kleboniją, kur pailsėjo, kleboniškos virtuvės gardybėmis pasistiprino, patogiai pernakvojo. Ryte gi jau į Luodį laivelius nuleido ir į istorinę kelionę leidosi. Gaila ir negaila, kad S. Kolupailos sumanymą - kalnų tipo elektrinę įrengti išpildydami keliolika ežerų ir nuostabiausius Šventosios peizažus vandeniu užliejo. Salako klebonijos nebėra - stūkso medeliais, žolynais užaugę milžiniški akmeniniai pamatai, stabteliu ant plačių laiptų. Dedu į burną čia pat nuskintą žemuogę, avietę, žvalgausi į bažnyčią, tą Aukštaitijos laukų akmenų tvarinį, tą žmonių atkaklumo stebuklą. Didybė ne tik dangaus bet ir Dievo įkvėpto žmogaus.
 
Kodėl ne ežerų, upės, bet jūrų?..
 
Kodėl gi tas muziejus jūroms - klausiu tikros salakonės, tiesiog nemarios, karštos krašto patriotės Vidos Žilinskienės. Tarsi ir atsako K. Pakšto įžvalgas patvirtindama, mat ir jis didžia Baltijos svarbą tautai pabrėždavo. Juk jūra ir tik jūra suteikia dinamizmo, užmojo, pažadina iš pasyvumo, veda pažangos keliais. "Jūrą mums dievas davė ne tam kad į ją nuo kranto žvelgtume, bet kad į platųjį pasaulį išeitume, kad pažangią civilizaciją kurtume..." Smalsu ir džiugu žiūrėti į puošnias kriaukles, koralus, jūrų arkliukus, džiugu surasti čia ir kriauklikių nors ir labai kuklių iš Šventosios bei sukamenėjusių pasaulių - tikriausių įrodymų, kad ir čia kadaise jūra bangavo. Didžiulės lydekos galva, o šalia dar ir aligatoriaus galvikė bei barakudos nasrai. Nepakliūkime barakudoms. Regioninio parko schemose puikiausiai matyti kaip atrodė prieštvaninis pasaulis prieš Antalieptės marioms atsirandant. Austėja pasakoja apie keliones baidarėmis per ežerus, ir nendrynų džiunglėse skendinčia Šventosios vaga iki pat Dusetų.
 
Marių šviesa
 
Marios visa grožybe, salomis, miškais apaugusiomis kalvelėmis nubarstytos, bangavo sidabrine šviesa. Svydeno. Nuskriejo motorinė valtis, porelę nuotykių ieškotojų nunešdama. O mes gėrėjomis ir savo pasigėrėjimą fiksavome. Kinas ar nuotraukų rinkinys? Darom kiną, bent pusvalandžio dokumentiką suokalbiškai žadina Andrius. Mūsų asistentas Kristupas papučia savo storas lūpas, prisimerkia ir svajingai žvilgteli į platybes vandenų.
 
Antalieptės pasaulis
 
Taip norėjau dar kartą pašnekinti senolį Antaną Mozūrą, bet iš pernykštės vasaros užsilikę klausimai liko neatsakyti - jau kitas žmogus, o gal diena tokia. Hidroelektrinė gaminanti elektros energiją didingai ūžia, sako nuo pat 1959-ųjų ji nepavargstanti darbininkė. Per vamzdžius iš marių platybių atitekėjęs vanduo liejasi į visai plačią vagą neregėtai skaidrus. Kažkur aukščiau nors sunkiai prieinamoje veik išdžiuvusioje vagoje teberiogso Čertovkos - Velnynės akmenys, tebėra gal ir Ąžuolynės malūno pamatai, ir atmintis kaip vokietis malūnininkas - matyt jam keliautojai nepatiko uždarė užtvanką, kad upėje veik neliko vandens. Štai tau ir kultūra, ja taip stebėjosi plaukiantys inteligentai. Lieptas vertas Antalieptės, žolėta upės vaga, seno malūno akmeninių sienų mozaika ir keli laimikiu nesigiriantys meškeriotojai. "Mažai vandens, nekimba..."  Išpuoselėti krantai, daug kur visai prie vandens uogynų vaisiais sirpsta, rožės ir kitokie žolynai kvapniais, gražiausiais žiedais skleidžiasi. Balti bažnyčios bokštai, buvusio vienuolyno mūrai. Gražiausias Aukštaitijos miestelis. Gal, bent jau taip dažnas tarpukariu vertindavo.
 
Dusetų įdomybės
 
Didelis miestelis - namų didelių ir mažų, įvairiausių, dailės mokykla ir galerija, užeiga Čižo alaus sriuba turtinga. Paminklas kalbininkui Kazimierui Būgai ir nepriklausomybei - vėliavą nešančio kario figūra. Bažnyčios didybė - du raudonų plytų bokštai, varpinės egzotiika - baltas papilkėjęs mūras į tris aukštus išsistiepęs. Kuomet užsukam jau gęsta žvakės, pasipila pulkelis moterėlių, klebonas apsidžiaugia svečių iš Anykščių sulaukęs. Parodo įdomybes, papasakoja apie jau nuveiktus ir dar tik numatomus darbus, paprašo parašyti į šventovės svečių knygą. Pasikviečia ir į kleboniją - žiūrim  Antalieptės bažnyčios po remonto atvėrimo iškilmių nuotraukų, jų labai daug, vaišinamės kava ir ilgokai pasišnekame. Jau prisirpusio pomidoro spalvos saulės apskritimas už Šventosios į patį Sartų ežerą leidžiasi kai stabtelim ant tilto - aname krante Tiltiškio gyvenvietė. Žvyrkeliu per kalvas, iki pat Paščio kur dar sugauname saulėtekio dangų. Šventoji išnirusi iš šio ežero glėbio visai nemenka upė. Žvelgiame į ją nuo Ilčiukų liepto. Klausomės kaip šnara per akmenis risdamasi srovė, linguoja ar tyliais plūdurais tamsuoja žolynai, kyla baltas lengvas rūkas. Milžiniškas mažais akmenėliais atsiveriantis didžiulio malūno mūras, tinko baltumas. Laiptų nei kvapo, nei kvapo ir juose įstrigusios girnapusės - jau veik dešimt metų praėjo kaip čia buvau. Šeiminiškių konglamerato žavesiui neatsispyrėm - vis gi šioks toks egzodas veik stebuklas, lyg tai iš žvyro su priemaišomis gerai klijuojančiomis sulipęs, bet išdidžiai uola vadinamas... Užpalių tyla, pilki tilto turėklai, jau sutemose besislepianti upė, kapinių vartų baltuma ir pušų viršūnių siluetai. Ši diena jau baigės...
 
Užpalių rytas
 
Dešimtą valandą, aikštėje susirinkusiems keliems bičiuliams, kultūrininkams ištariau žodžius apie 1935 - ųjų metų ekspediciją, apie nuostabiuosius mūsų geografijos profesorius - pirmųjų masinių kelionių baidarėmis organizatorių Steponą Kolupailą ir užpalėną bei šiek tiek butėnietį Kazimierą Pakštą, jų idėjas lietuvių tikrų širdims nemariąsias. Viktorija Jovarienė išmintingai pakalbėjo apie upę Šventąją, kuri yra užpalėnų pasididžiavimas ir džiaugsmas, pati tikriausisia dievo dovana. Mūsų komandos sidabrinis balsas - vis dar kylanti žvaigždė - svėdasietiškos kilmės dainininkė Brigita Bublytė sudainavo nuostabiąją  "Rūta žalioj" ir kultūringas bei imlias užpalėnes pamokė giedoti aukštaitišką sutartinę.
 
Laivus nuleist
 
Mūsų baidarės nuleistos į upę kiek žemiau Užpalių tilto, kairiajame krante. Kaip ir byloja istorijos legenda - mėlynoji, neva S. Kolupailos baidarė su užrašu "Chronus" - iš tiesų ji buvo tokios spalvos ir taip vadinosi. Joje įsitaisė Kolupailos ūgio Andrius ir smagioji Virginija Valikonytė.  K. Pakšto baidarei pasirinkau karališkai raudoną spalvą, pavadinau "Dausuva" ir pats į ją kartu su Brigita sėdau. Dar netikėtai prie mūsų prisijungusių bičiulių porelė vėl gi raudonu laivuku pasroviui pasileido. Srovė tuoj pat bičiuliškai sugavo mūsų laives ir prorečiai mostelėdami, užgriebdami irklais pasileidome žemyn. Upė čia tokia žavingai smagi, lieptais liepteliais apkaišyta, beveik per miestelėnų kiemus bičiuliškai sruvenanti, nedidelė, be perstojo mažesniais, didesniais vingiais kilpuojanti. Aplink žali žali krantai - krūmai, kai kur nežinia kur paliose besibaigiantys nendrynai, plačiai išsišakojantys, didžią vėsą teikiantys milžiniški ir menkesni juodalksniai ir kitokie medžiai, dieviška šviesa savo tobulus žiedus skleidžiančios vandens lelijos, kai kur prasiveriančios slėnio pievos ir smėlėti skardžiai, ir net vienintelis žalos, aukštaitiškos karvės siluetas, bei drėgnuose raistuose matyt tykojusių gylių - žabalių antpuolis. Gaivios maudynės, gardieji, naminiai - mamos čeburekai, riestainiai ir vanduo.
 
Kunigiškių atmintis
 
Upė čia pati srauniausia, meldais apkaišyta, melsvųjų žydkumelių gausybė, po vieną, o daugiausiai poromis ar net pulkeliais be nuovargio zuja, pulkeliais plaukiančiųjų šešėlių pabaidytos į gelmes ir užutekius tamsiuosius sprunka žuvys. Tikriausiu smagumėliu apdovanojami priplaukėme Kunigiškių tiltą. Grakšti tarpukario inžinerijos, poetiška didybė. Žinau - gerai, kad jis taip nuošaliai - galės stovėt per amžius ir "smetoninių" technologijų ir kruopštumo vertę parodys. Kada nors važiuos ekskursijos jo žiūrėti. Ir užpalėnai savo tiltą senąjį išsaugojo, tik vargšai svėdasiškaii Prano Markūno - "betono karaliaus" nuostabiojo šedevro - Vaižganto tilto neteko. Barbarai, tikriausi nesupratingi barbarai tai padarė ir po to dar beprotiškai džiaugėsi. Baisu tarp tokių žmonių gyventi. taip tad mintijant patiltėn neriame, kairėn pažvelgiame - senojo malūnininko trobą papilkėjusią kalnelyje matau, matau ir naują šiaudų stogu, kanalo liekanas. Patenkame į sroves smarkiąsias, girdisi jų dundenantys balsai, norisi sukti kur srauniau, kur smagiau.  Iš kairės įneria į didžiąją upę savo vandenimis Vyžuona.
 
Gargažinių ir Raudonės paslaptys
 
Ten krante didžiuliai ąžuolai, Nasvės intakas ir senojo Gargažinių palivarko atmintis. Garsiosios Tuskenių giminės lizdas. Dominykas Tuskenis - kunigas neeilinis - daugybę metų Traupyje kunigavęs, švietimu rūpinęsis ir blaivybės kvietęs, miręs Krekenavoje bet kaip ir paprašęs buvo - palaidotas Vyžuonų bažnyčios šventoriuje. Jo sūnėnas Leonas Tuskenis uoliai lavindamasis ir stropiai besidarbuodamas garsiu kelių inžinieriumi tapo - svarbiose pareigose tėvynei tarnavo, jaunąją kartą kelininko profesijos gudrybių mokė, rašė knygas, pasirūpino, kad būtų pastatytas tiltas Kunigiškiuose. Besibaigiant antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vakarus, o gyvenimą baigė tolimoje Australijoje. Upė srove, vingiais, skardžiais aukštais žavi, kairėje lenkiame Raudonės pievas. Ypatingo rausvumo ten molžemis, tarsi būtų krauju permirkęs. Tik žinoma ne lietuvių bet čia plėšti ir žudyti atsidanginusių kryžiuočių riterių ar švedų. Teisingai jiems mūsų broliai narsieji  atlygino.
 
Visada žalia Žalioji
 
Neriame jau po nemaloniai nauju tiltu - niekada neatleisiu tiems, kurie lėmė, kad senąjį išardė. Senoji mokykla, malūno akmeninių sienų didybė - stūkso dešimtmečius, tarsi pilis amžinoji. Srovė, sukūrėliai, ir stabtelėjimas prie dešiniojo kranto. Lankome Rimkų sodybą, nusilenkiame prie baltamūrio, trijų aukštų koplytstulpio, Nepriklausomybės paminklo 1928 m. pastatyto. Žvelgiame  į erdvų namą, modernių formų, tarsi vasarnamį, nors tarpukariu statytas. Prisimename  senelį Juozapą ir jo vitališkus vaikus. Daugiausiai kabame apie inžinierių Kazimierą Žvirblį - jam išsimokslinti pats giminaitis Juozas Tumas - Vaižganats padėjo. Buvo hidrologu, Lietuvos vandens kelių direktoriumi, rūpinosi hidroelektrinių statyba, darbavosi tokią įrengiant Turniškėse. Po karo patekęs į Jungtines Valstijas ten taip pat tiltus statė,  neįtikėtino žmogaus genijaus pavyzdys daugiau nei 3 kilometrų ilgio Dalevaro memorialo tiltas.
 
Butėnų rojus
 
Leidžiamės žemyn, pro "Ramuvos" vasarvietę, pro Pagraužės skardžius, Šaltinius ir jau nebebauginančią akmeninę, žinančia akimi didžiąją kaimavietės vinkšną, jos viršūne paglostau. Kukliai Naruntis į didžiosios upės glėbį įpuola, vaga tarsi išsitiesia, sulėtėja, iš abiejų pusių pušinėlių kuorai melsvuoja, slėnių erdves jie sunaikino ir visai nesidžiaugia. Vos vos tik iš senmedžių viršūnių jaučiu kalvoje Butėnų kaimą snaudžiantį. Klyvis, vingis už Mačeikos sietuvos, ten kur srovė didįjį akmenį prarijusi skalauja, žilvičio siluetas, Pakapės miškelis, vėl vingis su skardžiu, Keliavietės poezija, vėl vingis su sietuvos melsvumu, ir šviesiais seklumų smiltynais. Padvarė, taip vėgėlių mėgta akmeninė, ten dešinėje karklynu tankiu žaliuojantis smiltynas - buvusi, iš vaikystės šiek tiek atmenama, bet jau visai išnykusi S. Kolupailos aprašyta sala. Ten, kairėje, kalvoje Jononių dvaro kadais būta, o upė tiesiu tiesiu srovenimu į vakarus neša. Dar vienas vingis, lankstas dešinėn ir mes savo kelionę užbaigiame.
 
Upinio aukos
 
Išlipę į krantą, kalbu maldą kelyje sumąstytą, dėkoju šių vandenų dievaičiui Upiniui ir jam duonos gabalą, karčiosios  "Starkos", taip Butėnams derančios lašus nuolankiai ir džiaugsmingai aukoju, dėkojame visi balsu. Sustojame ginkluoti irklais, fotografuojamės. Baidarės kraunamos į priekabą, jau mikroautobusu pakylame į kalvą į brangiąją Butėnų ūlyčią. Pirmiausia keliaujame iki Pakšto Marytės namų, užeiname - juk šiame name pas savo pusbrolį Mykolą Pakštą tuomet viešėjo, pietavo ir gal net lydį valgė K. Pakštas su savo bendrakeleiviais. O Marytės atmintyje pasilikęs labai aukštas žmogus - S. Kolupaila. Istorinė dviejų galų gryčia, su paslaptinga kamarėle, kur senmedžių vėsoje čia vasarodavęs K. Pakštas mėgdavo su giminaičiais bei užsukusiais sodiečiais pasikalbėti. Net apie savo gyvenimą ir darbus Amerikoje, Europoje, apie savo nuostabiąsias keliones, pasauliui gręsiančius istorinius įvykius. Juk jis dar prieš 1939-uosius išpranašavo, kad kils karas, o vėliau teisingai numatė, kad jį laimės sovietai ir daugybei lietuvių teks išgyventi pabėgėlių, tremtinių dalią.
 
Konferencija "Lydys"
 
Bendruomenės namuose susirinko apie dvi dešimtis butėniečių ir svečių, arbatėlę pagardino svarbiausias šio vakaro patiekalas - iškimštas, taip sakant "farširuotas" Šventosios duburyje sugautas lydekaitis, naminis sūris bei sviestas, gardžiausia duona bei Butėnų žiedynuose bitučių surankiotas medus. Kalbėta apie prieš 80 metų vykusią kelionę, apie abu profesorius, o daugiausia apie K. Pakšto keliones, raštus ir idėjas. Šis žmogus nuo Šventosios pakrantės puikiai pasaulį pažino, daug keliavo, buvodamas Afrikoje, ties Viktorijos kriokliu įsmeigęs mūsų trispalvę nusifotografavo. Galvojo gi beveik skausmingai apie lietuvius, apie savąją tautą ir jos vietą bei perspektyvas pasaulyje. Svarbu jam buvo, kad daugybė lietuvaičių emigracijoje nežūtų, nenutautėtų, siūlė ne emigruoti bet kolonizuotis - suradus palankią vietą, įsigijus nemenkus neapgyvendintų, žemdirbystei tinkamų žemių plotus Afrikoje, Kanadoje ar Pietų Amerikoje nukreipti ten visą lietuviškojo prieauglio nebegalinčio išgyventi tėvynėje srautą. Taip būtų įkurta nauja Lietuva, gal net savo dydžiu, gyventojų skaičiumi, dvasine ir ekonomine svarba tikrąją tėvynę pranokstanti. Net vardą tai svajonių valstybei buvo sugalvojęs - žemiškuoju Rojumi, Dausuva pavadinti ketino. Deja lietuviai išsibarstė, deja daugybė jų pražuvo, o dabar jau pačią Lietuvą reikia kolonizuoti. Taip pat ir Butėnus - juk ši nuostabi žemė gali išmaitinti ne šimtą bet gerokai daugiau jaunesnių ir vitališkesnių lietuvaičių. Verta jaunatviškos ir didiems darbams pasiryžusios "Grand Life" gyventi pasiruošusių piliečių bendruomenės.
 
"Rūta žalioj" 
 
Ar gali būti kas gražiau - Brigita eina per pievą, Brigita dainuoja. Ir dainuoja ji ne bet ką, o "Rūta, žalioj..." Jausmingai, iš širdies kaip saviems, brangiausiems pašvenčių gyventojams. Daina dainą veja, ir vis gražesnė - apie tėvynę, apie Dievą ir dausų grožybes. Negirdėjo Butėnai seniai tokio padainavimo, tokių vilties žodžių. Negirdėjo ir ispaniškojo flamenko, kaip ir sutartinių taip mėgiamų dainininkės - su papliauškėjimais, pakumščiavimais, sukiniais ant nelygios pievutės. Bus, bus mūsų Butėnuose vėl gyvenimas tikras, vis dažniau ir dažniau mes dėl kaimo brangiojo ir dėl Šventosios, jos kultūros nemariosios čia susirinksime. Juk ant stalo dar yra ir čia suslėgto tikriausio sūrio ir susukto gryniausio sviesto ir medaus gardžiausio, o kaip simbolis nors ir nedidelaitis bet vis gi Šventosios lydekaitis iškimštas.
 
Tarp Butėnų ir Anykščių
 
Čia tai man pasaulis artimas, giliai pažįstamas. Grikiapelių mašna, Biržiečio brasta, skardžiai prie Kuprių, Volintos žiotys nepastebimos, Silvestro kalno paslaptys, Mickūnų tiltas, pasak S. Kolupailos Kolorado konjonus primenantys smiltėti, statūs skardžiai ties Mičionimis, Auksinės kilpos ties Mikieriais, Inkūnų lieptas, keliautojų aprašyta Lašinių rėva, šiaip jau srove vadinama, Jasiūno malūno vieta, Sedeikių tiltas, Dobilėliai, Andrioniškis, Niūronių pakrantės ir jau Anykščiai. Čia keliautojus globojo Antanas Žukauskas - Vienuolis, kuris parodė vyskupo Antano Baranausko klėtelę, Vorutos pilį, taip pavadintą neseniai nustatytą menamą jo vietą ant Šeimyniškėlių piliakalnio, brangaus (kvarcinio) smėlio kasyklas, Karalienės liūną. Iš Anykščių iki Puntuko akmens lydėjo net penkios anykštėnų baidarės. Kas gi tie vietiniai vandens turizmo entuziastai? Dar nepavyko išsiaiškinti.
 
Žemupio užmojis
 
Ši kelionė jau nebuvo tokia įkvepianti, bet visgi aplankėme beveik visas S. Kolupailos minėtas vietas. Nakvota anų keleivių palapinėse prie Peslių malūno, Kavarske gėrėtasi šaltiniais ir nedidele hidroelektrine, Ukmergėje nakvojo vėl klebonijoje pas dekaną kan. Špakevičių, Matelio rėva praplaukę jau greitai, ties Santakos dvaru  įplaukė į Nerį. Kelionė baigė Jonavoje, o jau sulankstytas ir supakuotas baidares į autobusą susidėjus, ir patogiai įsitaisius tarsi pergalės saliutas iššovė Balio Karazijos dovanotos obuolių sunkos butelis. Keliautojai pagaliau po 16 dienų odisėjos  rugsėjo 4 - ąją sugrįžo į Kauną.
Šiemet "Dausuvos " kelionė rengiama liepos 28-ąją, kuomet 9 val. nuo Anykščių tilto baidarėmis leisimės žemyn upe ir vienos dienos kelione prisiminsime prieš 80 metų, 1936-ųjų vasarą įvykusią kelionę, kuomet rašytojas Antanas Žukauskas - Vienuolis su sūnumi stasiu iš Anykščių nuplaukė į Klaipėdą bei pajūrio uostu tampančią Šventąją.
 
Nuotraukose:
 
Steponas Kolupaila šioje kelionėje nufotografavo 250 vaizdų, tačiau iki mūsų dienų išliko ir Valentinui Gyliui rūpinantis iš Amerikos į Lietuvą buvo parsivežta vos keletas. "Skautų aide" publikuotoje nuotraukoje - baidarėje besisukinėjančioje Šventosios aukštupio akmenyne galima pažinti profesorių Kazimierą Pakštą.
IMG 8361
 
 
Samanio ežero vaizdelis nuo kunigaikštiško piliakalnio.
IMG 8125
 
 
Luodžio ežero platybės ir nuostabiosios Salako bažnyčios siluetas
IMG 8133
 
 
Antalieptės marių platybės
IMG 8143
 
 
Tarpukariu Antalieptę vadino gražiausiu Aukštaitijos miesteliu.
IMG 8153
 
 
Vasara, tai įdegęs tavo riešas... Priekyje - gelžbetoninis, apie 1935 m. statytas Kunigiškių tiltas.
IMG 8320
 
 
"Chronus" ir "Dausuva"  Butėnų prieplaukoje.
IMG 8324

Nuorodos

2% parama

Butėnų bendruomenę galite paremti skirdami 2%

Butėnų kaimo bendruomenės kodas 300137308
Banko Swedbank kodas 73000
Butėnų kaimo bendruomenės sąskaitos Nr. LT267300010091303166

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 12 svečiai (-ių) ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

Hostingas Serveriai.lt

Sukurta: Origins.lt

Scroll to top