Raimondas Guobis

Šiemet Šventoji nusekusi kaip niekad. Kasdienis vaizdelis: karštis, nurudę, išdegę pakrančių pievos, gaivinantis vandens malonumas ir smiltėtoje pakrantėje ties Anykščių bažnyčia kantriai sėdintis legendinis žvejas Albinas. Šiemet diena iš dienos pasitenkinęs smulkiomis žuvelėmis, vieną birželio popietę sulaukė dosnių upės dovanų - sumeškeriojo du milžiniškus karšius.

Pasak Albino šiemet įdomi, netikėtai nusekusi upė ir įsimintini metai. Paženklinti ne tik džiaugsmais, sėkmėmis bet ir praradimais. Ir žvejonė šiemet buvo neypatinga. Mažos ir tik mažos žuvytės. Nors jų sugaudavo daug, dosniai pažįstamiems, bičiuliams dalydavo, namo parsinešęs kepdavo, darydavo ypatingą paštetą ar net sūdydavo ir turėdavo Šventosios silkutės. Pavasaris be potvynio ir be didesnių šapalų. Tačiau, tokia pat kaip kasmet, bičiulystė su kaimynystėje jauniklius išsivedusia antimi, jos devyniais mažyliais. Šitiems žuvų jauko dosniai papildavo, ir kasdien papila, tad ir plaukia prie jo paukščiai linksmi ne tik pietų bet ir vakarienės. Dar vienas rausvaplunksnis, mažas bičiulis atskrieja iš anapus upės. Jis taip pat Albino draugas. Kaip stebuklinėje pasakoj jam papila smulkių, ryškiaspalvių kirmėlaičių. Paukštukas vikriai renkasi į savo pasnapės sterblę ir purpteli per upę augančios šeimynos pamaitinti. Po valandėlės vėl sugrįžta ir jau po smiltyną gerokai išsiblaškiusias kirmelaites surankiojęs vėl neria per upę namo. Ir gyvena taip Albinas kaip pasakų žynys, kai šventasis, kuris rodosi ir paukščių bičiulių kalbą supranta.

Ta saulėta, kaitri išsekusios upės popietė rodosi nežadėjo nieko ypatingo. Sugavęs kelias kuojas nedideles, tačiau po to ištraukė net du didžiulius karšius. Net keista kaip jie tokioje seklioje upėje savo plokščiais, plačiais ir aukštais kūnais išsitenka. Pirmasis kaip reikiant niuktelėjo, reikėjo šiek tiek pasigalynėti, bet prityręs žvejas šiek tiek žuvį privarginęs, palengva išvilko į pakrantę ir ji suspurdėjo laimikio tinklelyje. Po kurio laiko žvelgdamas pasroviui, į mirguliuojantį vandenį, saulėtą pakrantę pastebėjo, kad meškerės viršūnė kažkaip keistai pasisuko - timptelėjo, o ten dar viena didžuvė užkibusi. Greitai ir ta, tik šiek tiek mažesnis karšis atsidūrė Albino krepšyje. Tarsi upės dievai būtų abi tas žuvis senajam žvejui už ištikimybę atsiuntusios.

Autoriaus nuotraukose:

 

DSCF3703

Albinas Tamulis ir jo žuvelės - du milžiniški karšiai

 

DSCF3701

Yra ką nešti - kiekviena vos ne po du kilogramus sveria

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 30 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top