Raimondas Guobis

pa1Užpraeitą šeštadienį Butėnuose, netoli Svėdasų pirmą kartą švęsta "Šventosios diena". Ne tik atidengta atminties lenta garsiąjam geopolitikui prof. Kaziui Pakštui, klausytasi įdomių mokslinių - etnografinių pranešimų, mėgautasi žuviene bei plaukiota Šventąja valtimi iriantis senuoju būdu - spiriantis į dugną kartimi.

Butėnuose tądien buvo visko: ir iškilmingo pagarbumo - prisimenant garsųjį, ypatingai tautos likimu besirūpinusį prof. K. Pakštą, prie senosios sodybos - giminės gūžtos, žengiant per senąją "ulyčią", lankant kapines, ir Aukštaitijos vėliava pabrėžto patriotiškumo, ir meninių apraiškų instaliacijose su žuvimis, ir kulinarinio paveldo - verdant bei ragaujant gardžiausią žuvienę, ir kultūrinės edukacijos važinėjantis upe valtimi.

Juk mano močiutė Konstancija Guobienė buvo legendinė keltininkė per Šventąją ties Jononių dvaru, kuri su nedidele valtimi "perleisdavo" per šaltą tėkmę iš savojo ar Butėnų kranto keliaujančius. Juk mano dėdė Stanislovas puikiausiai plaukiodavo upe spirdamasis kartimi, ir tokiu jo "važinėjimu" aukštyn - žemyn besižavėdamas pats išmokau puikiausiai šiuo būdu plaukioti. Tikslai gi būdavo ir praktiniai - įvairiais būdais žvejojant, ir pramoginiai - plaukiojant gėrintis gamtovaizdžiai ir tiesiog smagiai laiką leidžiant vienišume ar mieloje draugijoje. Būdavo kokį šiltą, saulėtą vasaros laisvadienį ir iki Žaliosios prieš srovę nuvažiuodavau, ir per "spūsko" srovę banguojančią iki pat tilto pasikeldavau. O po to jau leisdavausi žemyn - ramiai žvalgydavausi į pakrantes, ir į skaidrią permatomą iki dugno srovę, smiltynus, dūburius, akmenis, pasakiškai linguojančius, mirguojančius žolynus, sprunkančias tolyn, gal baimės sugautas dideles ir mažas žuvis.

Gal ketvirtį amžiaus taip nebuvau plaukiojęs. Valtį gi pavyko gauti puikią, nors kiek platoką, ežerinę - svėdasiškis Egidijus Matiukas paskolino. Tad mūsų šventės draugijai kiek pasimėgavus žuviene sutartinai nuleidome ją į vandenį. Simboliškai, pagerbdamas tėvynę kaip jūrinę valstybę, į Mačeikos sietuvą švystelėjau nedidelį, plokščią, bangų nugludintą akmenuką - iš Baltijos pajūrio antradienį parsivežtą. Pirmosios keleivės - neeilinės, prie Šventosios augusios ir Šventąją mylinčios moterys - Paulina ir Genovaitė. Ši dar didžio iškilmingumo sugauta Lietuvos geografų draugijos vėliavą, kaip bangelę išskleidė. Spyris, antras, trečias kartimi ir mes jau skrosdami srovę keliaujame aukštyn. Ieškau kuo negilesnės vietos - ji pati patogiausia, daug toliau vienu pasispyrimu pajudi. Visa gudrybė, kad traukiant kartį iš vandens, ja valtis pakreipiama taip, kad visada plauktų tiesiai. Nuplaukus kokius du šimtus metrų gręžiu laivę pasroviui ir palengva, gėrėdamiesi rudens auksu švytinčio rudens aksomine ramybe leidžiamės žemyn. Po to dar vienas toks pat plaukimas, kitas, trečias. Ir man irtis vis lengviau, vis paprasčiau, nes surandu upės vagoje patogiausią kelią ir kaskart įgaunu vis didesnės patirties, ir mano upeivio dvasia atgimsta. "Puiku, puiku, dar taip nebuvo..." - sako Irena, Roma, Jurgita ir kiti mano keleiviai bei keleivės. Tad "Šventosios dienos" edukacija pavyko. Kitamet pakartosim ir dar kai ką naujo sugalvosim.

 
Nuotraukos iš upeivio, irklininko Raimondo Guobio albumo:

 

DSC 1546

Pirmosios į valtį įsėdo didžiosios Šventosios mylėtojos - užpalėnė, nūnai Lietuvos geografų draugijos pirmininkė Genovaitė Kynė ir kavarskietė Paulina Zukaitė

 

IMG 1860

Beveik kaip Venecijos gondolininkas - spirdamasis kartį kreipiu valtį prieš srovę...

 

DSC 1516

Pirmieji yriai nutolstant nuo kranto

 

DSC 1524 1
 

Po ketvirčio amžiaus pertraukos išgyvenu bendrystę su šventąja upe irdamasis senuoju būdu

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 124 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top