Raimondas Guobis 

Liepos 21-osios sekmadienis buvo ypatingas, mat didžiausia vasaros šventė - Šv. Marijos Magdalietės atlaidai švęsti Vyžuonose

, didžiausi atlaidai - Šv. Vincentas vyko ir miškų šventovėje - Inkūnuose. Man buvo sunku pasirinkti, kaip tam ubagui senovėje - nors persiplėšk, juk negali vienu metu ir ten ir ten pabuvoti. Iškilmė tuo pat metu, net pamaldų pradžia ir ten ir ten vidurdienį. Tad mečiau burtą ir palankių ženklų pažadintas iškeliavau į brangias, palaimingas man o ir mano protėvių Vyžuonas,.

Mielas širdžiai kampelis ir neišsipildęs šeštadienis

Tai pats rytinis Anykščių krašto pakraštėlis, sodžiai, laukai, miškai, svaigūs kalvynai tarp Svėdasų bei Debeikių nuo seno priklausę ir dabar priklausantys istorinei Vyžuonų parapijai. Varkujų, Jononių, Žaliosios, Kunigiškių, Vilkabrukių, Vainiūnų ir kitų sodžių dvasinio gyvenimo centras yra baltabokštė Šv. Jurgio bažnyčia jaukiame miestelyje ant Vyžuonos upelio kranto. Didžiausia maldų ir bendrystės šventė tiems žmonėms - Marijos Magdalietės, taip vadinamos Magdalenos, atlaidai. Vyžuonose kaip ir daugumoje sena tradicija gyvenančių Aukštaitijos miestelių didžiausia pasaulietinė šventė, kraštiečių suvažiavimas, linksmi o kartu ir rimti dalykai sujungiami su svarbiausia bažnytine iškilme - didžiausiais atlaidais. Tad visi kraštiečiai laukia pačio vasaros gražumo, dažnai jau šviežio grūdo duona bei pyragais pagardintos Magdalenos šventės. Tik ir girdėti apie tai, kad susitiksim Magdalenoje, kad užsuk Magdalenoj, kad gražiai gyvenk iki Magdalenos. Jau šeštadienį Vyžuonos buvo kupinos šventinės nuotaikos - sumaniai surengtoje šventėje prabočių atminties dūmu į padanges skleidėsi Pagonių kalnelio apeigos, vėjas plakė didžiulius balto audeklo skiautinius, ten pat istorinėje kryžkelėje vyko seno žydiško turgaus prekyba, o raudonų plytų mūro rūsyje vietiniai medžiotojai, žvėrienos nešykštėję, surengė Vyžuonos valdžiusių kunigaikščių Radvilų virtuvės vertas vaišes, Teatro skraistėmis ir balsais, judesiais istorinės asmenybės apsireiškė bažnyčioje. Visuomenei parodytos Vytauto didžiojo laikus siekiančios bažnyčios relikvijos - liturginiai indai, monstrancijos, kunigų apdarai, atverta ir didžiųjų Lietuvos valstybės kūrėjų Radvilų giminės kapavietės anga. Būta ir kitų įdomybių supiltų į šventės "Neatrastos Vyžuonų legendos" kraitę. Ir aš ten širdimi buvau, nes pažadėtą šeštadienį iš manęs tamsos karalystė pagrobė, bet sekmadienis visas netektis su kaupu atlygino. 

Didysis Magdalenos sekmadienis

Jau įprastai karštos vasaros vidurdienio prieangio skaidrumu, skaisčios saulės spinduliais nutviekstos Vyžuonos, kiekvienu kampeliu švente spinduliavo. Kaip niekad didelis kermošiaus turgelis, tai šen tai ten kiemuose susėdę giminės, artimieji, kava, arbata ar jau kuo stipresniu gaivinasi, vis dar miegus sklaido ir praeitos dienos įspūdžius mintyse gena. Judriausia, gi, gal nedidelė į kapines vedanti gatvelė - ja ir mašinos zuja ir pėsti pulkeliais ar mąslioje vienumoje žingsniuoja. Jauki, amžių atmintimi paženklinta, siauručiu keleliu besidriekianti nuo krikščioniškos pradžios iki amžinybės. Didis sutapimas, kad ir ko gero seniausia miestelio gyventoja šioje jaukumoje gyvena, Norėjau aplankyti, labai norėjau, tik neprisibeldžaiu į jos namus, nors taip norėjau išgirsti dar kartą nors vieną žodelį iš seniausių laikų, gal dar ir apie šaulius, toje organizacijoje dalyvavusi ir tais pačiais metais - 1919-aisiais kartu su Lietuvos Šaulių sąjunga gimusi. Norėjau aplankyti. 

Neišsipildymo švelniai paliestas nusiskubinau ten, kur už tribokščių raudonų plytų ir akmenų mūro vartų, parapijos kapinėse, po gražuolėmis pušimis, aukso smiltyse jų artimųjų kaulai ir atmintis dūla. Pasimelsti, žvakelę uždegti dar ir pažįstamą susitikti. Ir aš ten, kur po pušimis mano proseneliai, seneliai, jų artimieji ilsisi. Ir beveik visi viename lopinėlyje, dar gyvi būdami pasistengę ir kapavietese jaukioje giminės draugėje pasilikti. Čia ir giminaičius netikėtai susitinku, jie iš mano močiutės Konstancijos brolio Kazimiero šeimynos. Tokių susitikusių besikalbančių pulkuoja daugybė. Vis prisimena, vis tokia gražia šnekta, kaip kadais ir močiutė, apšneka, apgaili: "Kų gi beatminsi, šitek metų praja..."

Magdalenos pamokos ir kunigo jubiliejus

Jau greitai vidurdienis, žmonių minios, vieni pašventoryje smagiai kalbasi, kiti jau bažnyčioje palaimingoje tyloje poteriauja, apie savo būtį mąsto, kiti gi į procesiją buriasi. Tautiškai pasirėdžiusios moterys, jų tarpe ir manoji mokytoja iš Žaliosios laikų Irena Bražiūnienė, ji mergaites barstytojas rikiuoja ir pamokymais prieš žygį aplink šventovę drąsina. Vyrai iš klėtelės lobyno, iš paslaptingos prieblandos neša į šviesų šventorių spalvingas vėliavas, ima ir žibintus, su džiaugsmu rengiasi baltus procesininkų drabužius. Čia ir Juozas Rušas, kad nieko netrūktų rūpinasi, ir nepailstantis Saulius Šližys, šventiška šypsena ir rūpesčiu spindi jo veidas. Vikriai smunka į bažnyčią, linksmas grįžta ir suradęs bent kelis vyrus, ar dar trūksta? Jo prašymo, kaip evangelijų Pauliaus, veik kiekvienas paklauso. Rodosi viskas gerai, teisingai, tvarkingai surikiuota, o šventovės šventume Garbės himnas jau aidi, Šv. Mišių aukai vadovaujantis vyžuoniškis, nūnai Joniškėlio klebonas Virgilijus Liuima į rankas monstranciją ima, jį atlydėjusio Joniškėlio choro giesnininkai, jų vadovė Jolanta Giedraitienė, pakiliai pradeda "Viešpatie, Jėzau..." Ir pajuda procesija aplink bažnyčią, žmonės visą šventorių užtvindo, nepalieka nei tarpelio, tiesiog gyva juosta brangią šventovę apjuosia. Varpai baltame bokšte Viešpaties šlovei skardena, giesmė ir vėliavų šilko šnaresys su smilkalų dūmų aitrumu susipina ir dar labiau jaukias akimirkas pasaldina.

Suma, su daugybe patarnautojų, vaikučių, rimtų vyrų ir rūpestingų moteriškių, su dar dviem klebonais - užpalėnu Jonu Bučeliu bei vietiniu Eugenijumi Staleronka prie altoriaus. Visų akys daugiausiai  krypo į aukštą, tvirtą ne tik pažiūrėti, bet ir tikėjimo tiesas šventai sergėti gebančio kun. V. Liuimos, kuris šioje Magdalenos šventėje dar ir trijų dešimčių kunigystės jubiliejų šventė. Gražiais palyginimais jis kalbėjo apie didžias tikinčio žmogaus gyvenimo vertybes, apie klystkelius, pasirinkimus, labiausiai žmogų viliojančius, gyvenime lydinčius dalykus - turtą, garbę, bičiulius, šeimą vadino žmonomis, pažymėdamas, kad didžioji vertybė, kurią reikia puoselėti yra siela. Gėrėjosi Marijos Magdalietės gyvenimu, kaip ji įtikėjusi buvo uoliausia, ankstų rytą pirmoji, vienumoje skubėjo susitikti su Viešpačiu, kvietė sekti jos uoliu pavyzdžiu, nepavėluoti ten kur svarbiausia. Kvietė laikytis katalikiškų tradicijų, nepasiduoti iš taip vadinamo "laisvojo pasaulio" tarsi nuotekų vamzdžiu plūstančių blogybių. Išsitarė, esąs kaip niekad laimingas, kad Magdalenos šventę švenčia šventovėje, kurioje jo krikščioniškas gyvenimas prasidėjo krikštu. Užbaigė popiežiaus Pranciškaus žodžiais - palinkėjo skanių pietų. Gausybė tiesiog stebuklingų akimirkų, pajautų, kaip paprastai, liaudiška gaida, tylint vargonams, nuskambėjo giesmė šios dienos šventajai: "Marija Magdalena, kai Jėzaus ieškojo, visą kelią ašarom, kaip perlais nuklojo..." Tai buvo gražiausia mano tėvelio, tikro vyžuoniškio giesmė, tą giesmę išsirašęs ir savo mažoje giesmių knygelėje nešiojuosi. Tikriausia palaima ir palaiminimas.

Ten kur močiutės Konstancijos brolių gyventa

Plūstelėjo iš šventovės glėbio žmonės pulkais, dar būriavosi šventoriuje, kai kas paveikslavosi, kiti turguje ilgus, spalvingais popieriukais "kermošavus" saldainius pirko, kiti didesnę prekę derėjo, užplūdo žmogeliai ir tas kelias krautuvėles, vienoje net ir be eilės brovėsi su rūpesčiu, kad šampano nelikti gali. Pardavėjos gi vis dar su šypsena sukosi, kad tik pakermošiuose nieko netrūktų. Bernai, gi, savotiškai tai mielai moterėlei dėmesį parodyti bandė, net sukrauti į krepšius visą bateriją butelaičių paprašė. Tada tad ir apbuvo mano Vanagų giminės kraujas, nors gražiai, bet visgi užkabinau, žodžiu, kad gaišinti belaukiančius taip nederėtų. Močiutės brolis, narsusis 1919 m. savanoris, smarkuolis Jonas Vanagas ar jo sūnus Vytautas, matyt tuoj būtų kumščius į darbą paleidę, bet dabar gi laikai jau kitokie, ir net Magdalenos dienoj jau veik niekas nesikumščiuoja. 

Tuoj nuo didžiuliais klojimais, raudonų plytų spirito varyklos rūmų, kitais mūrais stūksančio dvaro baltas vieškelėlis kyla į kalną. Močiutės broliai Pranas ir Kazimieras iš dvaro į jį įkopė, mat čia naujosios Lietuvos valdžia vykdydama reformą jiems po kelis hektarus žemės iš dvaro laukų atmatavo. Svaigios čia kalvos, dabar auksuotais javų laukais, pievomis banguojančios, nuo aukščiausių ir Vyžuonos ir Utena matyti. Čia jie sodybas išsistatė ir broliškoje meilėje gyveno. Magdalenoje giminęs sukviesdavo, vaišindavosi, kalbėdavosi, dainuodavo.

Ir man ant Plaušų kalno šiemet Magdalenos pakermošio pietūs išpuolė, pas pačius tikriausius gimines, kurių vos ne dvi dešimtys už stalo sode, jaukioj vėsoj, po obelimi susėdo. Ir buvo gera savųjų tarpe, taip, kaip protėviams čia gera būdavo.

Autoriaus nuotraukose:

 

DSCF2593

Virš baltojo Šv. Jurgio banyčios bokšto giedras dangus...

 

DSCF2514

Baltasuknių barstytojų pulkelį vedasi Irena Bražiūnienė

 

DSCF2590

Šventa valanda: Vyžuonų klebonas Eugenijus Staleronka (kairėje) ir kun. jubiliatas Virgilijus Liuima

 

DSCF2504

Mielas giminaitis Juozas Rušas vyriškai procesija rūpinasi. Žibintą į rankas ima ir Arūnas Gučius. 

 

DSCF2531

Prie spalvingų vėliavų glaudžiasi tautiškais drabužiais marguojančios moterys

 

DSCF2609

Kur balti keliai... 

 

DSCF2572

Jubiliato kun. Virgilijaus Liuimos pamokslo besiklausant

 

DSCF2570

Šventiškai nusiteikusios puseserės: Inga ir Aušra iš Vanagų giminės

 

DSCF2522

Parapijos vėliava garbaus parapijiečio Stasio Masionio rankose

 

DSCF2494

'Kaip čia gražu, mama..." - prataria į parapijos lobyną įžengę vaikučiai

 

DSCF2568

Prie atvertų vartų" šiapus ir anapus...

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 73 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top