Raimondas Guobis

DSCF3063Prologas

Jo slapyvardė buvo Tigras. Jis, Albinas Milčiukas (1922 - 1968) buvo gimęs Svėdasų miestelyje, nors tėtis čia atėjęs iš Butėnų. Didžiajame kaime Albinas vaikystėje gyveno pas senelius, ūgtelėjęs išvyko į Panevėžį. Darbavosi prie sunkių bet gerai pamokamų darbų - kartus su tėvu plušėjo tiesiant plentus, skaldydavo akmenis. Prasidėjus karams patraukė nuotykių ieškoti.

Pirmiausia Vermachto gretose mušė bolševikus, o iš ten pabėgęs buvo paimtas į sovietų armiją. Sovietams tarnauti nenorėjo, juk sovietai mindžiojo Tėvynę ir tautiečius kamavo. Pasirinko tikrą narsaus lietuvio kelią - įstojo į Lietuvos partizanų gretas.

Jis kovotojo istoriją pradėjęs Šiluose prie Variaus upelio vietoje nenustygdavo - keliaudavo iš vieno pakraščio į kitą, jį sutikdavai ir prie Surdegio ir prie Svėdasų ir Šimonių girioje ir Niūronių giraitėje. Išgyveno tikriausią partizanišką meilę, kurią nutraukė sovietinė katorga, o vėliau įvykęs lemtingas nesusipratimas kartu su kitomis negandomis pastūmėjo išvykti atgal į Rusijos gilumą ir lėmė tragišką žūtį angliakasių šachtoje.

Šventas palikimas

Jis mums paliko nemenką ir labai įdomiai, vaizdingai parašytą dienoraštį, nemažai apmąstymų apie tėvynę, eilėraščių. Buvo tikriausias patriotas, kuklus tautos didvyris. Tigras rašė: "Partizano stojusio į žūtbūtinę kovą, gyvenimas nepavydėtinas. Priešui lietuvis turi būti žiaurus ir negailestingas. Nuo senovės lietuviai čia gyveno, kovojo su priešais, todėl ir mes, neužmiršdami savo protėvių žygių, turime mylėti ir ginti savo tėvynę. Mes siekiame ir trokštame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, mes nugalėsime šį raudoną milžiną, kuris anksčiau ar vėliau turės nusprogti dėl savo klastingų, kruvinų darbų. Didelė gėda tam, kuris įpusėjus kovai pasitrauks iš jo, palikęs kovos lauke savo brolius. Nors tokių pasitaiko mažai, bet vis dėl to atsiranda. Toksai nevertas nešioti garbingą lietuvio vardą." Tai žodžiai iš 1948 metais rašyto dienoraščio, žodžiai, kurie labai tinka tiems, kurie net nepabandę kovoti dėl geresnės tėvynės ateities, laimės savojoje žemėje viską metę išrūko į tolimas šalis.

Tigro šuolis

Nors kartu su Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto jaunaisiais šauliais ir jų vadove Regina Kovaite-Žvirbliene buvome skelbę, kad trauksime į girią, tačiau Tigras gudrus, tad ir mes netikėtai pasukome į kitą pusę, rytuose nuo Svėdasų ošiančius šilus. Laukai molėti, pievos, slėniai, kalneliai, srūvantys šaltiniai, žemės veidas nuostabusis, vietelės, kurios kadaise savus vardus turėjo, tik juos iš atminties ir žinojimo amžiai ištrynė.

Žygio kodiniu pavadinimu "Tigro šuolis" maršrutas nusidriekė mažesniais Moliakalnio miškeliais, dvi dešimtys žygeivių, saulėtą rytmetį pro Meškauskų sodybą, kur prisiminėme žuvusį čia partizaną Bronių Bražiūną-Vaidilą. Pro šile stūksantį, gerokai suraustą ir nukastą, dr. Joną Basanavičių menantį Taurakalnį, žengėme Kartakalnio apkraščiu. Pasakojama, kad čia caro budeliai buvo pakorę 1863 m. sukilėlius, kurie kelias dienas kartuvėse suposi ir pro šalį vieškeliu važiuojančius baugino. Prisiminėme ir ten pasivaidenančią, grybautojus pagąsdinančią keistą moterį. Čeku, čeku... Žengėme Brindelio keleliu, kalbėjome apie mūsų kraštą valdžiusius kunigaikščius Radvilas, jų kovas su priešais ir aplinkiniu keliu sprukusį švedų generolą Brindelį su kariauna. Perkirtę Daujočių link vedantį plentą paslaptingu keliu žengėme iki pat Miliūniškio vienkiemių, stabtelėjome prie unikalaus šimtmečio klojimo. Džiugūs sodybos gyventojai siūlė kavos ir vaišino nedidukėmis bei labai skaniomis ežero žuvelėmis. Jos tiesiog traškėdamos tirpo mūsų burnose. Kas galėtų būti gardesnio...

Pasirengę forsuoti Jarą atsidūrėme prie Vasintos upelio. Smagia srove iš ežero į žalias, drėgnas, purienomis geltonuojančias pievas besiveržiantį mažylį Svėdasų mokyklos jaunųjų šaulių būrio "tigrai" lengvai įveikė ir žvalgams susidūrus su piktai lojančiu šunėku bei nedraugingais medžiotojų vilos gyventojais (Tokiems vertėtų kai ką ištorkuoti...) stovyklavietei susirado saugią, smiltėtą vietelę Vasintėlio ežero pakrantėje.

Sukurti laužą  

Čia jau mes Džeko Londono apsakymą, prisiminėme. Prisiminėme šaltas, sunkiai pakeliamas Aliaskos žiemas, kuomet sukurtas laužas galėjo išgelbėti keliautojo gyvybę. Mums laužas buvo nebūtinas, tačiau tam ir yra jaunas karys, kad galėtų laužą įkurti. Partizanai, gi, dažniausiai maitindavosi lašiniais ir rupia duona, o štai šių laikų jaunuoliai istoriniais kovotojų keliais žengiantys nusprendė išsikepti dešrelių. Šiuolaikiniame, kirtavietėmis turtingame miške sausų šakų nors vežimais vežk. Žaibiškai sukrovėme nedidelį lauželį, įžiebėme ir švelniai kurstydami pasikepėme kaip niekad gardžių dešrelių. Smagumėlis, gardumėlis. Pasistiprinus net ir dainas dainuoti, mokytis traliuoti daugumai norėjosi.

Juk jau žygio keliu žengiant išmintingoji bendražygė Dalia Dilytė-Staškevičienė, o po to jau aš vis naujas smagias dainas užvesdavom, o mokinukai pamokyti bandė sutartinai tas tautines patriotines traukti. "Augo kieme klevelis... Viens du trys, graži Lietuva, kaip gėlelė žydi visada..." Po to jau ir "Pelėdą" ir "Augo girioj ąžuolėlis" ir "Žvaigždėtoj vasaros nakty". Desertui pabandėme žaisti seną seną, bet labai smagų žaidimą "Dramblys". Smagiai pasijuokėme ir prasimankštinome.

Tigras ir Gediminas

Prisiminėme šaunųjį svėdasiškį Albiną Milčiuką-Tigrą, jo gyvenimą, romano vertą odisėją.

D. Dilytė-Staškevičienė kalbėjo apie savo knygą "Gedimino paslaptis", sumaniai sudėliotą istoriją, kuomet šiandienos mokinukai pasitelkę laiko mašiną patenką į kunigaikščio Gedimino valdymo laikus, tikriausią kovų su kryžiuočiais bei rusėnais sūkurį. O po to į pokario partizanų Gedimino būrį jie narsiai kaunasi, petys į petį kovoja su anų laikų didžiavyriais už Tėvynės Lietuvos laisvę.

Sugrįžimas

Istorijos žinių, suvokimo, bendrystės džiaugsmo kupini paržygiavome į Šimtmečio Svėdasus...Takas, kuriuo iki Svėdasų nuo žaviojo ežero arčiausiai, gal tik kiek daugiau negu kilometras - galima žygiuoti ar bėgte nulėkti pasimaudyti. Stebėtina, kad šilai į rytus nuo miestelio raižyte išraižyti kelių takelių. Tereikia netingėti jais žingsniuoti, tereikia pasinaudoti tokia dovana, kokios daugeliui stinga. Ir nereikia čia jokių dviračių takų tiesti, mūsų gamtiniai takeliai ir patogesni ir įdomesni, ypač vardan Tėvynės keliaujantiems ir istorinių pėdsakų ieškantiems.

Nuotraukose iš albumo:

 

DSCF3063

Tigro taku... Algimanto apygardos partizanai žygiuoja per Šepetos pelkių tyrus. Antrasis iš dešinės yra Albinas Milčiukas-Tigras

 

DSCF3064

Tylus vakaras prie Šventosios. Tėvynės godos

 

DSCF3068

Istorinė valandėlė ant Taurakalnio, kur 1910 m. vasarą kasinėjo dr. Jonas Basanavičius

 

DSCF3073

Prie senovinio klojimo Miliūniškyje

 

DSCF3076

Keptų dešrelių puota

 

DSCF3079

Stabtelėjimas "džiunglėse" prie Vasintėlio

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 20 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top