Raimondas Guobis

Tas kelias mane viliojo daugybę metų, tarsi per visus amžius aš juo ėjau ir vėl norėjau ir noriu eiti, eiti...

Nepraeiti tautinės piligrimystės Vytauto Didžiojo kelio negalima. Eiti juo tikrąja ir perkeltine prasme tėvynę mylinčiam žmogui privalu. Verta ir teisinga. Į Vytauto kelią penktadienį išėjau kartu su keliomis dešimtimis nuostabiausių žygeivių - Debeikių pagrindinės mokyklos moksleivių, mokytojų.

Trejybė...

Ar tai buvo trys viename? Gal? Moksleiviams tai sutapo ir su sveikatingumo, ir su aplinkos tvarkymo diena. Stabtelėjome prie mokyklos, padainavom, paskandavom, kepures aukštyn pamėtyti ir šaukti valio pasimokėme. "Mes keliaujam po Tėvynę, nepavargstam niekada..." Šiek tiek pažirkliavome ir pačiame Debeikių miestelio centre, aikštėje, prie paminklo Vytauto apygardos partizanams stabtelėjom, kad praturtėtų mūsų pažinimas ir suvokimas, kad pagarbus žygis sujungia viduramžių ir naujųjų laikų didvyrius, narsius kovotojus už mūsų tėvynės laisvę ir teisingumą.

Per miestelį maršu mūsų išjudėjo daugiau negu penkios dešimtys, tačiau mažiausieji - pirmokai bei antrokai narsiai nuėję apie tris kilometrus prie Aknystų, ten kur nuo plento atitrūkęs kelelis į seną dvarą veda, savo žygį baigė.

Apie poną Romualdą...

Aknystos upelė, klaidūs, mistiški šešėliai ir tolimos tolumos, kalvomis ir slėniais Šventosios link nubanguojantis pasaulis... Senojo dvaro legendos, pasakojimai apie poną Romualdą Jelenskį, kuris Napoleono žygyje į Maskvą dalyvavo, regėjo barbarų sostinės gaisrą, o po to su užsimojusiu visą pasaulį nukariauti imperatoriumi nuo tikriausios mirties, speigo neregėto ir priešų klastos spruko. Tai jo vardu didysis dvaro palivarkas tarpumiškėse netoli Čekonių buvo pavadintas - visi žino, girdėjo Ramuldavą. Tai jis Papšiuose koplyčią mauzoliejų savo giminei sumūrijo. Čia ir atgulė gyvenimo kelionę užbaigęs. Šalia jo atilsį surado dar keletas garbios giminės atstovų, taip pat ir sukilėlių pulkus prieš pavergėjus 1863 m. vedęs Antanas Jelenskis. Jam po to net dvarą konfiskavo, tačiau prabėgus keleriems metams sumanioji žmona Sabina per teismą iš caro valdžios valdas atgavo. Ir šeimininkavo čia vėl Jelenskiai iki pat XX amžiaus pradžios, kol valdyti pasilikusi Emilija Jelenskaitė Venslavavičienė sovietams kraštą okupuojant į Varšuvą gyventi išvyko. Ir koplyčia kentėjo: išgrobstė, karstus išdraskė, kaulus išmėtė, nors kažin ar brangenybių surado. Jos matyt dar nesurastuose slaptuose požemiuose trūno...

 Senojo vieškelio romantika...

 Kadaise juk Debeikiai priklausė Vyžuonų parapijai ir šis vieškelis buvo svarbiausias, juo ir pėsti ėjo ir raiti jojo ir važiuoti važiavo. Matyt, kažkur čia pakelėje ir garsi smuklė Valintos vardu vadinta stovėjusi. Užeiga mieliausia žvarbiose sutemose keliaujantiems ir kelio galo dar nematantiems, nejaučiantiems. Šilumoje pabūti, pailsėti. Mielas nuovargis, saugioje užuovėjoje.

Žilvičiai, o gal gluosniai, balos, upeliai, net pratrūkusio perlaidos vamzdžio "geizeris", tokia vandens jėga, kad trykštančiame sūkuryje net sukasi, kyla iš gelmės smulkūs akmenukai. Tyrinėjant versmės prigimtį ir ieškant dugno praverčia mano lazda.

Valinta ir dar vienas upeliukas - simpatukas. Sodybos kieme vos ne brigada baltais apdarais švytinčių bitininkų biteles žiūrinėja, džiaugsmingai besivoliojantis ant kalnelio arklys. Drebulės jaunai sveikas, baltas liemuo. Gerai, geroje vietoje, žemės meilėje augusi. Beržas trišakis - kaip smagu keliaunykams į jį įsikarti, kaip smagu ir prie upelio nusileisti, ant svyrančių medžių šakų užsiropšti - kiekviename žingsnelyje apstu bundančios žemės stebuklingo žavesio. Čia pat jau visai nebeklaidi Zabludava, apylinkės sentikių centro Stalnioniškio artumas.

Vytauto Didžiojo ūksmėje

Kiek dar liko. Saulė kaitri, kelis kartus stabtelim, nes jaunimėliui reikia šio to užkąsti, atsigerti, atsidūsti. Po to vėl į kelią su mintimi, kad jau tuoj, visai čia pat stebuklais viliojančios Vyžuonos. Dar vienas vieškelio vingis, švelniais pumpurais spindintys medžiai, o tolumoje tamsia pušyno skiautere dunkso Vyžuonų ozas. Pailga kalva dar ir Kartuvių kalnu vadinama. Pasak legendų, senovėje čia rusenusi amžina ugnis ir buvusi dievaičio Vižo šventovė. Čia visa didybe ir paminklas Vytautui Didžiajam stūkso.

Didžių lietuvių žygių, noro aukotis tėvynei paskatinti trys paaugliai Stasys Gučius, Pranas Zabulionis ir Kostas Saladžius susirūpino: ką mes galime padaryti Vytauto Didžiojo jubiliejaus proga? Dilema. Ją išsprendė didingai. Nusprendė pastatyti paminklą. Jų sumanymas, jų pastangos, ta istorija skamba kaip kai senovės epas. Akmenis ant kalno nešė, visaip pelnytis stengėsi, kad galėtų nusipirkti cemento, lentų, kad galėtų sumanytą paminklą išlieti. Aukštas, baltas, triašmenis, tarsi ieties antgalis, krikščioniška trejybe į smailą viršūnę susibėgančiomis sienomis. Tik 1931 m. jį užbaigti valiojo, tačiau už tai buvo prezidento dėmesiu apdovanoti.

Dvaro pasauliai

Radvilų laukas pasiliko nuošaly - buvusio dvaro nei žymelės. Naujas dvaras, jau dvarininko  Meištavičiaus kurtas pasaulis. Tiesiog per pievas įžengiame į parką, ten kur baltoji tuopa - milžinė stūkso. Neregėta medžio didybė. Rumbuoto kamieno apimtis gal net aštuoni metrai. Apjuosti, prisiglausi taip miela. Tvenkiniai, dvaro mūrai, raudonplyčiai ir balto tinko sienomis, spirito varykla - ten bulvikes pirkdavo, iš jų smarkų skystį sunkdavo - pardavinėdavo juos ir parduotuvėse ir vaistinėse. Kam ko ir kokiems reikalams prireikdavo.

Miela močiutė, rausvas, vasaros uogomis kvepiantis kompotas. Karališkai raudonos spalvos, gardus. Šypsenos, paklausimai ir atsiminimai.

Šventovė...

Daug daug buvo užsimota, tačiau žygeiviams namų ilgesys kojas pančioti ima. Bokšte skambantis varpas, valanda, kuomet iš šventovės su giesmėmis išnešamas karstas. Viduje spingsinčios žvakės ir tebedegantys sietynų žiburiai, smarkus smilkalų kvapas, net dūmeliu besisklaidantis ne tik prie didžiojo altoriaus ir zakristijose. Negailėta švento dūmo.

Vytautas Didysis ir jo laikų bažnyčia. Narsiojo riterio Šv. Jurgio globai pašvęsta. Jau ir ne ta pati, kuri minima 1406-aisiais. Statyta, perstatyta bet gal dar koks akmuo ar plyta iš Vytauto laikų užsiliko? Pasak istorinių šaltinių, buvusi didiko Kristino Astiko funduota. Kuomet čia viešpatavo Radvilos, jų palaikai buvę laidojami mauzoliejuje, rūsyje po grindimis. Sidabru, auksu spindintys, dekoruoti, ornamentuoti jų karstai iš Vyžuonų buvo perkelti į Kėdainius, ten reformatų bažnyčioje galima juos pamatyti. Bokšto skaistumas dangaus melsvume, didžio kalno jaukuma ir mūsų kelionės užbaiga žvelgiant į  baltoje sienoje įmūrytą akmeninio žalčio galvą.

Atsisveikinimai su naujų žygių viltimi. Valio debeikiečiams, valio narsiems Vytauto Didžiojo kelio žygeiviams. 

Autoriaus nuotraukose:

DSCF2887

Smagiu žingsniu išeiname iš Debeikių.

DSCF2899

Senasis viduramžių kelias dungsi po mūsų kojomis

DSCF2907

Vytauto Didžiojo paminklas ir žygeiviai

DSCF2912

Baltoji tuopa užsiliko iš tolimų tolimų laikų...

DSCF2914

Šv. Jurgio bažnyčios papėdėje

DSCF3008

Atminimui: bene 15 kilometrų žygį patvirtinantis dokumentas

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 164 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top