Raimondas Guobis

IMG 8982Sekmadienį Debeikiuose prisiminti prieš 65-erius metus kovoje prieš sovietinius okupantus žuvę paskutinieji Vytauto apygardos Aro būrio partizanai bei visi kovotojai už laisvę ir teisingumą. Aplankytos žūties bei palaidojimo vietos, melstasi bažnyčioje, pagarbios atminties valandai didelis būrys debeikiečių ir svečių susirinko Debeikių miestelio aikštėje prie paminklo Laisvei. Anykščių jaunieji ir kiti piliečiai žuvusiųjų atminimui skyrė žygį iš Debeikių į Anykščius.

Rytmečio avangardas

Ryte Anykščių jaunųjų šaulių grupė, tikrasis šios, laisvės kovotojų atminimui pašvęstos dienos avangardas, autobusiuku, per Rubikius, Gečionis, visai siauručiu bet žavingu vieškeliuku vingiuojančiu per svaigias Aukštaitijos kalvas ir slėnius nuvyko į Trumbatiškį, kur prie senutėlės, apleistos, krūmynais apaugusios geležinkelio stoties prisiminė paskutiniuosius 1952 m. balandį žuvusius Debeikių krašto partizanus, jų garbei uždegė žvakutes. Partizanai pagerbti ir Debeikių kapinėse. Prisimintas ir Povilo Plechavičiaus armijos karys Stasys Mikulėnas, žuvęs kautynėse ties Ašmena su lenkų banditais iš "armija krajova" junginio. Apie jį emocingai pasakojo, jaunimą būti gerais piliečiais kvietė aštuoniasdešimtmetis kario brolis Jonas. Tuomet jaunieji šauliai tvarkinga rikiuote, maršo tempu, priekyje tauriai plazdant Lietuvos trispalvei, istorinei bei Aukštaitijos vėliavoms įžengė į miestelį. Laisvą pusvalandį išnaudojo turiningai - aplankė krašto istorijos muziejų kultūros rūmuose, kalbėjosi su jo kūrėju Broniumi Tvarkūnu.

Atminties valanda

Po Šv. Mišių šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje didelis būrys piliečių susirinko prie paminklo Laisvei miestelio aikštėje. Sutartinai sudainavus istorinę dainą "Palinko liepa šalia kelio" prisiminta pokario istorija ir 1952 m. balandyje žuvusių partizanų legenda. Tų metų balandžio penktoji diena. Pavasaris buvo vėlyvas, dar buvo sniego, rogėmis į Opanskių kiemą Stalėriškių kaime įvažiavusius partizanus pasitiko smarki stribų bei kareivių kulkų kruša. Sunkiai sužeistas būrio vadas Algirdas Varnas - Gaidelis, kilęs iš Varkujų kaimo, pasitraukti nebegalėjo, tad atsišaudydamas pridengė suspėjusį nakties sutemose pasislėpti kovos bičiulį Bronių Morkūną - Diemedį. Likusi trijulė nuolat persekiojama, sekama daugybės saugumo užverbuotų agentų, tikėjosi sulaukti kol sužaliuos miškas, tuomet būtų buvę lengviau slėptis bei išgyventi. Tačiau balandžio 29-ąją, agentui Liepai nurodžius, sovietams pavyko susekti kur glaudžiasi laisvės kariai. Daugiau negu du šimtai sovietinių kareivių, stribų bei milicininkų apsupo nemažą miško plotą tarp Dobilynės ir Trumbatiškio. Pasitelkė ir pėdsekius šunis, kurie netrukus surado pėdsakus. Netrumpų kautynių metu visi trys bandę pasitraukti partizanai buvo nukauti. Vos dvidešimtmetis Diemedis ir du dvidešimt trijų metų tesulaukę jo bendražygiai Bronius Mozūra - Kunotas ir Vytautas Guobužas - Viesulas. Kunotas buvo dar gyvas tai jį užkankino badydami durtuvais - pirmiausia išdurdami akis. Jų kūnai gulėjo numesti Anykščių stribų būstinės kieme, o po to kažkur ten ar Liudiškių kalvų pašlaitėse užkasti. Budeliai juos nufotografavo. Taurumas spindintys jų veiduose išliko ir po mirties, to nepridengė net mirties kaukė, tiesiog spindėjo jų veiduose žydinti Lietuva.

Pasiaukojantis kaimas, pasyvūs inteligentai...

Prisiminti Albino Milčiuko - Tigro žodžiai apie didžiausias tikro lietuvio vertybes, kurios brangesnės už auksą, smaragdus ir kitus aukštinamus menkniekius - Tėvynę ir jos laisvę. Apie tai, kad lietuvių gyslomis dar tebeteka praeities didvyrių kraujas ir žiaurus priešas niekad jų palaužti neįstengs. Kalbėta apie kaimo pasiaukojimą, kurį taip gražiai aprašė Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka - Šarūnas, birželio viduryje minėsime jo gimties šimtmetį, pabrėždamas nuoširdų pasiaukojimą tų pilkasermėgių vyrų bei nuoširdžiųjų, jausmingųjų motinų. Kalbėta ir apie suvaidintą patriotizmą, kai kurių patriotų baimę tada, kai tėvynei išaušo blogi rūstūs laikai. Baimė sukaustė. O dabar kai ką kausto pasyvumas ar tiesiog susierzinimas, kad ne visi tokie susitaikėliai, kad kaip sąžinės priekaištas vis iškyla ir kartais persekioja gebančių aukotis vardan laisvės, vardan tėvynės vaizdiniai...

Partizanų eilių paskaitė Debeikių pagrindinės mokyklos moksleivės Augustė, Laura ir Ugnė, žodį tarė Prima Petrylienė, Debeikių seniūnas Alvydas Simonavičius, tris kartus už tėvynę, jos gynėjus, laisvę, teisingumą mažąja istorine patranka saliutavo šauliai artileristai Vytautas Pratapas ir Vytautas Jakniūnas. Buvo perskaityta malda už tėvynę, su didžiu tikėjimu skambėjo: "Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei laisvės troškimą, grąžink ir mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tegu tie bandymai, kuriuos Tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir didesnei jos dvasinei gerovei." Sutartinai sugiedojus "Lietuva brangi", Danguolės Aleknienės akordeonu grojamo maršo melodija būrys jaunųjų šaulių, mokinukų, ryžtingų piliečių žengė pirmuosius didžiojo žygio žingsnius Anykščių link.

Vėliavų magija ir platybių svaigulys

Darni rikiuotė, ryžtingai žengė ne tik įvairių žygių ragavę šauliukai, bet ir pagarbios atminties žygių magijos dar nepaliesti  Debeikių pagrindinės mokyklos mokinukai, su kuriais kartu žygiavo ir direktorė Ina Komarova bei mokytoja Eglė Januškevičienė. Guvia kaip pavasaris nuotaika, ištverme stebino pačios mažiausios žygeivės - antrokės Viktorija ir Radvilė. Per Kalvelius, Meldučius, Br. Tvarkūno stotelė... Pasukę į laukelį, o po to iš jo išklydę žengėme - kur lygūs laukai, pievos, pelkynai. Ties Vajėšiais įžengę į žalią slėnį, užuovėjoje buvome užlieti vasariškos šilumos bangomis, pasijutome tarsi sulaukę karštu vėju atskriejusio vasaros laiško. Debesų kamuoliais nubarstytas dangus, kurio vaizdinys žadino iš atminties kampelio traukti mintis bei eiles apie mūsų nuostabiąją tėvynę, kurios niekad apleisti nevalia. "Niekur neišeisi, niekur iš laukų tų, kur dangus toks melsvas, kaip melsvi linai..." Koks žavus buvo ir kiekvieno vaikelio noras panešti vėliavą - koks jų grožis pavasarėjančių laukų bei miškų peizaže... Tėvynė, pergalė, taurumas, laisvė, laimė, tautiškumas, viltis... Pagyvęnęs vyras, jo pavardė Pilkauskas, sutiktas didžiulės sodybos kieme prabilo apie savo tėtį savanorį: "Ar šiemet kaip nors savanorius pagerbsit?" Tebeturįs apdovanojimo medaliu diplomą, o štai medalis kažkur pražuvęs. Link Kiaušų tiesindami kelią gerokai paklaidžiojome. Išėjome į tokius tyrus, kur iki pat horizonto jokios sodybos, jokio namelio, tik platumos iki tolimose stūksančių miškų tamsumų, tik laimingas dangus. Tikriausias nuotykis buvo - įveikti upelį. Ties bebrų užtvanka ar dar paėjus aukštyn - ten lengvai peršokame giliame griovyje beveik pranykusią tėkmę. Po to vėl želmenimis želiančios platybės,kalvos viršūnėje - tikriausia paslaptis - sodybos rūsys, jo betoninės sienos, pradaužtas stogas, į vidų krintantis šviesos spindulys. Tarsi apleistas tvirtovės "dotas", o iš tiesų tikriausias bolševizmo laikų, sodybų naikinimo meto palikimas kalvelėje. Ir vėl žingsniai laukų platybėmis, per žalias pievas, gležnus žiemkenčių želmenis, net tauriu molio rausvumu batus aplipdžiusius arimus, kuriuose dabar gal pats Karabasas Barabasas šeimininkauja..

"Miesto krūmų" mistika

Lemtingas ir daug romantikos dovanojęs paklaidžiojimas išvedė į senosios Kiaušų ulyčios pakraštį. "Dieve, kaip gražu, kai jūs mūsų laukais žygiuojate..." beveik susigraudinusi pratarė pirmame sodžiaus kieme sutikta moteris. Daugelyje vietų mūsų vėliavas, mūsų šypseną, džiaugsmą matydami, gražius žodžius apie tėvynę girdėdami žmonės nudžiunga, net pamano, kad jau dabar, jau pagaliau bus tikra - laisva ir visiems teisinga Lietuva. 

Smagiai žengdami istoriniu, dar nuo viduramžių žinomu vieškeliu, įveikdami miškovežių išmaurotas valkas, regėdami apakolipsės vaizdinius primenančius kirtimus, jų plynes, krūvas nukirstų medžių, kildami į kalvą, tarp švelnia žaluma besiskleidžiančių medynų, tarp aukso spalvų varsa spindinčių riešutynų lazdas, galiausiai peržengę žavų upelį, matyt Elmę -  per "Miesto krūmus" pasiekėme ant aukštų kalvų stūksančius Janydžių vienkiemius. Po to, vakaro sidabru užlietu vieškeliuku jau nusileidome į Anykščių miestą. Malonus nuovargis ir džiaugsmas, ir tikriausias lemties ženklas - Janydžių gatvėje sutiktos, trispavės mostelėjimu ir pagarbiais žodžiais pasveikintos, senos senos močiutės palinkėjimai, pats tikriausias palaiminimas, bei užliejęs suvokimas kad įveikėme daugiau negu dvidešimt kilometrų - dvidešimt aštuonis tūkstančius pagarbios atminties žingsnių.

Autoriaus nuotraukose:

IMG 9009

Partizanų eiles skaito Debeikių pagrindinės mokyklos moksleivės Augustė Leonavičiūtė, Laura Mozūraitė ir Ugnė Kisieliūtė.

 

IMG 9040

Kur lygūs laukai, žengia mūsų pulkai... Vajėšių kaimo pievose

 

IMG 9084

"Miesto krūmų" vieškelio egzotika

 

IMG 8982

Smagiu žingsniu žengiame per Debeikius

 

IMG 8971

Nuostabusis istorijos liudytojas Jonas Mikulėnas

 

IMG 9012

Debeikiuose mūsų susirinko daug, nors buvo tokių, kurie kalbėjo, kad niekam tėvynės reikalai neberūpi...

 

IMG 9092

Išsidažiusios karo spalvomis: mažosios žygeivės Viktorija ir Radvilė bei jų mokytojos Ina ir Eglė.

 

IMG 9035

Didysis smagumas, didysis jaudulys - nešti tautos vėliavas. Džiaugsmingosios debeikietės: Luknė Vaitenkovaitė, Ada Linartaitė ir Gabija Dagytė

 

IMG 9017

Šaunieji debeikiečiai: centre - mus maršu palydėjusi Danguolė Aleknienė

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 13 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top