Raimondas Guobis

Mūsų „mažosios gvardijos“ žygiai

Prabėgus lygiai septynioms dešimtims metų, šių, 2019 – kan. Juozo Tumo–Vaižganto metų Vėlinių dieną, kuomet kapinės mirgėjo vėles menančiomis žvakių liepsnelėmis, mes pagerbėme nemirtingus Algimanto apygardos karius

– Margio rinktinės Vaižganto kuopos Viesulo būrio partizanus žuvusius tądien tolimais 1949-aisiais. Prieš pat vidurdienį pajudėję iš istorinės „Pragiedrulių“ mokyklos rūmų kiemo Svėdasuose, nukeliavome į septynių kovotojų mirtimi paženklinto mūšio vietą Drobčiūnų miške, po to sparčiu žingsniu, Vėlinių vėliavoms vėjyje plazdant, istoriniais vieškeliais ir takais pasiekėme laisvės karių panteoną Kunigiškių kapinėse. Prisiminėme, pagerbėme tautos didvyrius, patriotines dainas dainavome, jaukiai bendravome ir kartu partizanišką kugelį ragavome.

Taktinis pakeitimas

Išvakarėse apžiūrėję žygio maršrutą nusprendėme, kad jį numatytu tempu galėtumėm įveikti tik bėgte, o ir kelias nuo Savičiūnų pasirodė klampus ir klaidus, tad, prieš pat vidurdienį, „Pragiedrulių“ mokyklos rūmų kiemelyje (dabar Svėdasų Juozo Tumo–Vaižganto gimnazija), kantraus aštuntą dešimtį persiritusio piliečio Kazio Rimšos atmintimi turtingų žodžių palydėti sėdome į automobilius ir iškeliavome. Per tamsių debesų dengiamus Daujočius, avangardo automobilyje plevėsuojant Lietuvos ir Aukštaitijos vėliavoms, nukeliavome iki Narbūčių, pasukome pro Drobčiūnų dvarą, į sidabrinėje migloje skendintį mišką.

Partizanų prieglobstyje

Lapus numetę medžiai, prašviesėjęs, kirtimų žaizdomis besiveriantis miškas, šlapias, rusvo vandens valkomis nuženklintas kelias, kurį sėkmingai įveikė vaikai, jaunuoliai ir pusamžiai piliečiai. Vora pasiryžėlių ir vėjuose plazdančios Vėlinių vėliavos. Plyname, medžių milžinų kelmais stūksančiame kirtime tarp kelių užsilikusių pušelių rymo bunkerio dauba ir vienišas, pilkšvai šviesus paminklas čia žuvusiems Viesulo būrio vyrams atminti. Žodžiai apie tėvynę, didvyrių ir kovotojų vėles, kurios visuomet su žemiškaisiais kariais lakioja, stiprybės ir drąsos suteikia. Buvo prisiminta tarpukario Lietuva, svajonių respublika, kurią sunaikino nuožmūs sovietiniai okupantai. Apie 1940–uosius, apie 1941 m. birželio sukilėlius, kurių būryje buvo ir Albertas Nakutis–Viesulas, kuris pirmasis būrė ir pokario partizanų būrius, jau 1944 metų rudenį įkūrė pasipriešinimo organizaciją „Nepriklausoma Lietuva“, leido atsišaukimus raginančius nepaklusti okupantams, jiems netarnauti, jungtis į partizanų būrius. Apie slogų 1949 m. rudenį, tragiškas lapkričio dienas, kuomet buvo sunaikinta beveik visa Algimanto apygarda. Didžiąją dramą šiame raistų apsuptame kalnelyje detaliai aprašė savo eilėraštyje vienintelis tose kautynėse gyvas išlikęs ir sovietinių kareivių apsupimo prasiveržęs Juozas Kemeklis-Rokas. Eilėse minimas tądien tvyrojęs rūkas, į mišką sėlinantys priešai, kautynės kuriose pirmieji žuvo Petras Černius–Tigras (g. 1924), Kazys Palskys–Ąžuolas (1918) ir Stasys Gimbutis– Rūkas (1921), narsiai kovėsi, bet krito „tarp viksvelių“ A. Nakutis–Viesulas (1910) ir Petras Dilys–Eimutis (1924), o prie takelio, išbėgusius į pievą kulkos pakirto Petrą Miškinį – Šarūną (1922) bei Joną Meškauską–Carą (1924). Nuskambėjo Lietuvos himnas, partizaniškos maldos, kalbėjo S. Gimbučio–Rūko dukterėčia, mokytoja Birutė Kuorienė, bunkerio vietos paieškas dar sovietmetyje prisiminė Kęstutis Neniškis, žodį tarė Anykščių Dariaus ir Girėno kuopos jaunųjų šaulių vadovė Kotryna Vitkūnaitė.

Apie Roką

Jis, Juozas Kemeklis, buvęs iš vyresnių, kilęs iš Šarkių kaimo prie Južintų, mokęsis veterinarijos gydytoju Grūzdžių žemės ūkio mokykloje, darbavęsis, rašęs, kūręs. Jo eilėraštis „Broliams septyniems“ pasiliko kaip svarbiausias dokumentas, tragedijos dienos aktas. “Jūs žuvot tada, kai stūgavo vėjas,/ Tamsų šilą dengė ūkana juoda./ Tą Vėlynių rytą tyliai, varpas gaudė/ Į mišką skubėjo budelių gauja...“

Stebuklu pasiliko gyvas, kaip pasakojama bėgęs į kitą pusę ir likimas jam buvęs gailestingas. Dovanojo dar beveik du metus kovos už laisvę – buvo nukautas jau prie Kuktiškių, prieš pat 1951 metų Kalėdas.

Tėvynės vieškeliais

Vėl ant vieškelio sugrįžę, malda prieš žygį pasistiprinom: „Tavo vardu, Viešpatie, pradedame šį savo žygį/ Laimink mus pro vargus ir pavojus į laimėjimą...“ „ Dainą „Augo girioj ąžuolėlis“ traukdami smagiu žingsniu, su jaunųjų šaulių iš Svėdasų ir Anykščių avangardu, vėliavoms vėjyje plazdant iškeliavome plačiais tėvynės laukais vingiuojančiu vieškeliu. Per Pamalaišį, pro rašytojo Stepo Zobarsko tėviškę menantį ąžuolinį paminklą „Ganyklų vaikai“, paslaptingąją Netikiškiųulyčią, Deksnių sodžiaus pakraščiu, leidomės  nuo kalvų, per senojo kaimo gatve stūksantį Kalniečių kaimą į Malaišos upelio slėnį. Plentąperžengę drėgnu, baluotu laukeliu iki pat Malaišos upelio žengėme, o jau tada tiesiausiai –laukais, gerokai batus molžemiu apsiklijuodami,  iki Malaišių kaimo nužygiavome. Rimantė ten mus plačia šypsena žydinčiu veidu pasitiko...

Vaižganto dvasios papėdėje

Paminklo papėdėje stabtelėję, čia gimusį rašytoją, kovotoją už tėvynės laisvę, Šaulių sąjungos kūrėją Juozą Tumą–Vaižgantą prisiminėme ir pagerbėme. Juk jis 1919 metais ragino piliečius „šaulintis“ - stoti į šaulių gretas, nes tik tautos dvasinis ir karinis pasirengimas gali laiduoti nepriklausomybę kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Kalbėjome ir apie taip pat šiame sodžiuje gimusį A. Nakutį–Viesulą, kuris tarpukariu Vaižganto vardu pavadintam Rokiškio X rinktinės Kunigiškių 38–ąjam būriui vadovavo, Vaižganto vardu ir partizanų junginys vadinamas buvo.

Smagiu maršu, tarp ūkanotų, kartais pragiedrulingu dangumi nuskaidrinamų laukų, ryškiomis spalvomis žydint Aukštaitijos bei Lietuvos istorinei bei tautinėms vėliavoms, tiksliai numatytu laiku – 15 valandą, įžengėme į aukštu Laisvės bokštu pažymėtą pokario partizanų panteoną Kunigiškių kapinėse.

Panteono iškilmė

Atmintis tų dienų, kai žuvusieji išniekinti gulėjo Svėdasų miestelio aikštėje, kai buvo užkasti pušynėlyje prie dvaro koplyčios, o po to slapta perlaidoti čia, šventoje Kunigiškių kapinių žemėje. Apie to laiko tragizmą, skausmus kalbėjo partizano S. Gimbučio–Rūko sesuo Liudvika Vaitkevičienė. Ji tuo metu buvo devyniolikmetė Svėdasų mokyklos moksleivė. Prisiminė tą ūkanotą dieną kuomet buvo pilnas miestelis sovietinių kareivių, kuomet iš savo klasės antrame mokyklos aukšte matė vieškeliu pravažiuojančius vežimus su nukautųjų partizanų kūnais. Kvietė melstis už tai kas brangiausia, jaunimui linkėjo saugoti nuostabiausią lietuvių kalbą, tautiškumą, prisiminti istoriją ir tėvynę mylėti. Didingai nuskambėjo giesmė „Tu neverk, motušėle“.

Vakaro šventumas

Vėlinių prieblandose, jau vakarop, partizano J. Meškausko-Caro tėviškėje, jaukiame prie Kraštų šilo besiglaudžiančiame vienkiemyje susirinkome. Čia gimusio partizano sūnėno Algimanto Barono dainų klausėmės, dainavo ir „Trys briedžiai“ su gausiu būriu pritarančiųjų. Kaip didingai nuskambėjo šlovingų kovų Livonijos žemėse, netoli Rygos, daina „Ojlunkela, lunkela...“ Dvi mažos lietuvaitės, seserys Neniškytės – Morta ir Barbora su tėčiu Justu nuostabių dainų mums padainavo – apie tėvynę, lietuvaičius, kaip mistiškai liūliavo patriotiškąją „Vilniaus kalneliai“. Nuskambėjo prakilniai: „Aušta aušrelė, netoli diena/ Rengias į kovą visa Lietuva./ Vilniaus kalneliai, sveikiname jus/ Ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus/... Priešo mes nebijom, nebaisi mirtis,/ Karžygiui brangiausia yr garbė, šalis/...Aš ir tą atminsiu mirties valandoj,/ Kad esu lietuvis, gimęs Lietuvoj... “Dainuojam dar, dainuojam", džiaugsmingai  pageidavo mažosios. Tiesiog iš automobilio liaudiškomis armonikos melodijomis sveikino Mindaugas Antanėlis. Senovės karybos ir buities rekonstrukcijų entuziastas, gyvosios istorijos klubo „Varingis“ narys Karolis Gimbutis dainavo senųjų lietuvių karių dainų. Taip monotoniškai, tvirtai, tarsis miškas ar vėjai ūžtų: „Gerkim, broliai, uliavokim/ Rytoj švintant išmiegosima/ Kur ketinom, ty nujosima...“ Caro dukterėčios Irena ir Violeta, taip pat ir Rūko giminės, prie minėtųjų ir antroji sesė Dalia Gimbutytė.

Partizaniškas kugelis ir gurmaniškas plovas

Prie plataus stalo petys petin susėdę Vidos Putrimienės paruoštą partizanišką kugelį, tokiu šioje sodyboje sotindavosi po pirties, ragavom, o Jono Neniškio ant ugnies išvirtas ypatingas, aviena ir slaptingais prieskoniais pagardintas plovas buvo tikriausia vakaro gardybių gardybė. Gausu buvo šio gardėsio, gausu kalbos, dainų, sveikatos palinkėjimų. Tai taip mes tautos didvyrius minėjom, laisve džiaugėmės ir nepriklausomai Lietuvai šaukėme valio.

Prologas: po dviejų savaičių

Mūsų „mažoji gvardija“ – pirmosios artėjančios žiemos žvarbos ir vėjų nepabūgę jaunieji šauliai, kartu su jais ir šaunusis Tautvydas smagiu žygiu prieš 99 metus kovose už Lietuvos nepriklausomybę, kautynėse su lenkų kariuomenės raiteliais žuvusius Troškūnų šaulius pagerbėme. Didvyrių vardai: Petras Liktoras, Petras Tunkevičius, Antanas Žarskus, Jonas Budrevičius ir Antanas Miškeliūnas. Jų žūties vietoje Troškūnuose skaitėme Juozo Tumo–Vaižganto vaizdelį „Pirmiesiems septyniems atminti“ – juk šiemet jubiliejiniai vieno iš Šaulių sąjungos steigėjų – Vaižganto metai. Įstrigo dvasininko pasigėrėjimas; „Bet pradžioje tebuvo gryna idėja; jei kaimietis žmogus ją suprato, supratęs pritarė, pritaręs pasišventė ir pasišventęs jai savo gyvybę prikišo, - tai toks žmogus ir be kitų nuopelnų didis ir garbe vainikuotas...“

Stabtelėjimas šaulių tėviškėje Kiaušagalyje prie Marijos Sopulingosios stogastulpio, Latavos pakrančių paminklų kelio kūrėjo Virginijaus Strolios žodis. Po to trumpa valandėlė prie paminklo Karaliui Mindaugui Palatavyje, gaivinanti ir džiuginanti arbata iš šaulių vadovės Kotrynos Vitkūnaitės rankų, piliakalnio paslaptys, ąžuolo didybė, Šilo mistika, kalvos ir jas raižantys konjonai, Andrioniškio kapinių rimtis, šaulių amžinybė, bažnyčia, Šventoji, tiltas. Spėrūs žingsniai Niūronių link, du kryžiai partizanams, Lakštučio eilės. „Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais, dainuos vėl himnus laisvei, tik saugoki juose, o Viešpatie, ką mes krauju sulaistėm...“

Arklio sodybos jaukumas, krosnies šiluma ir dovanos per Danguolės Kuodienės gerumą. Mėtų arbata, keli dubenėliai žuvienės, medus, pyragas ir duona kasdienė. Kas nemaitina savosios kariuomenės, maitina svetimą... Linksmai šilų takais žengėm į mūsų sostamiestį – Anykščius. Taip gražiai pagarbios atminties žygių metus užbaigėme. Valio mūsų „mažajai gvardijai“, visiems bičiuliams valio.

Autoriaus nuotraukose:

 

DSCF4745

Vėlinių vėliavos Viesulo vėjuose...

 

DSCF4632

Į amžių paslaptis sergstintį Drobčiūnų mišką įžengiant

 

DSCF4655

Viesulo būrio žūties vietoje...

 

DSCF4768

Vaižganto tėviškės šviesoje Malaišiuose

 

DSCF4807

Viesulo vėjų ir vėliavų misterija...

 

DSCF4836

Kovų už laisvę panteone Kunigiškių kapinėse

 

DSCF5180

Po trijų savaičių – Troškūnų šaulių pagarbos žygio dalyviai stabtelėjo Andrioniškio kapinėse

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 105 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top