Raimondas Guobis

DSCF8998Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim. Tokiu šūkiu apsišarvavę kelis kartus per metus žengiame kartu su jaunimu į tautinius, patriotinius, pagarbios atminties žygius. Minint Lietuvos nepriklausomybės šventę, vasario 16–ąją Anykščių gimnazistai, jaunuomenė ir smagiai pasivaikščioti mėgstantys vyresnieji buvo pakviesti į žygį iki aukščiausių Anykščių krašto viršukalnių – Storių kalnų. Aukštųjų kalvų, kurios turtingos senomis legendomis ir pokario atmintimi, kuomet Stulpakalnio bokšte, tarsi skelbdama, kad Lietuva visada bus gyva, suplevėsuodavo trispalvė. 

Išvakarių maršas

Penktadienio rytmetis man buvo debeikietiškas. Su dviejų dešimčių mokinukų ir mokytojų būreliu nuo aukščiausių mūsų krašto kalnų, Storių aukštikalnių papėdžių, žengėme lediniu, atlydžio vandeniu apšlakstytu keliu į rytus. Kelyje, kur pirmasis sutiktas žmogus buvo panašus į kaskadininką, mat drąsiai riedėjo ledo keliu dviračiu, prisiminėme Lietuvos nepriklausomybės istoriją, kovas už laisvę. Su džiaugsmu leidomės į Nevėžos ežero slėnį, smagiai slidinėdami kopėme į ledinį kalną, kryžkelėje pasukome kairėn, per Klenuvkos bei Verbuvkos kaimus, leidomės į Nevėžos upelio slėnį. Šniokščiančią tėkmę peržengėme tiltu, gėrėjomės Šerelinės malūno liekanomis ir iki kelių klimpdami snieguose bandėme atgaivinti senosios Užunvėžių mokyklos dvasią.

Signataro Stepono Kairio tėviškės vietoje, šalia karaliaus, delnuose laikančio lietuvišką sodžių skulptūros besipuikuojančio stogastulpio prisiminėme prieš 101 metus karalių mieste, mūsų sostinėje Vilniuje skelbtą tautos valią, deklaraciją pasirašiusio mūsų kraštiečio gyvenimo kelią apžvelgėme, vieningai Lietuvos himną giedojome, nedidelį laužą, kaip šventą ugnį sukūrėme, duona, vandeniu dalijomės. Pati puikiausia bičiulystė - Viktorija, Lina, Ieva, Joris, Domantas, Kontė, Nikas, Edvinas, Miglė, Austėja, Matas, Gabija, Tadas, Karolis, Alomas, Radvilė bei mokytojos Eglė Januškevičienė, Žibutė Januškevičienė bei (ji ir direktorė) Ina Komarova.

Mažoji kaimenė

Vasario 16–osios ryto sutemos ir pamąstymai. Mūsų nors nedaug, bet mūsų mažoji kaimenė narsi. Žinojimas, kad ir maža grupelė narsių pasišventėlių gali „kalnus nuversti“ vos su septynių keliautojų pajėga žengėme link nors ir kiek pažįstamų, tačiau vis naujomis paslaptimis pradžiuginančių kalnų. Nusprendėme kalnyno viršūnę pasiekti dar sutemoms sklaidantis, kad patekanti ryto saulė apšviestų mūsų iškeltas, laisvės vėjyje plazdančias trispalves.

Tarp jaunuolių ir jų vedliai su nenudylančia nuo veido šypsena, kartu ir atsakomybės rūstimi bei susimąstymu, kažkaip išsiugdytu vidiniu džiugesiu. Turėjo su mumis į aušros kalnus kopti ir Vladas Vitkauskas, tas pats, kuris į visų žemynų aukščiausias viršukalnes įkopė, vis Lietuvos vėliavą iškeldamas. Kiek pamena Himalajuose buvo sunkiausia, tačiau ir Everestas buvo įveiktas ir trispalve paženklintas. O dabar laukė kopimas į aukščiausius Anykštijos kalnus, juose dar nebuvęs. Tačiau neišsipildė – pagrobė šventei tai ten, tai ten, tokios įžymybės geidžiantys.

Rytmečio kelias

Aukštaitijos vėliava skaisčiu raudoniu plazda, trispalvė kažkur giliau žydi, visi nori ją nors kiek panešti, sniegas gurgždantis, mūsų lūpose rupi šneka ir daina. „Ant kalno mūrai...“, o gal „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų, kalnai ir maži kalneliai...“.

Liudiškių kaimas su liepos kamienu žiauriai nurėžtu gal trijų metrų aukštyje ir tarsi senąjį tikėjimą su sienmedžių garbinimu transformuojant įrengta koplyčia. Žvelgia Dievulis pro koplytėlės langą medžio žalumus pergalėjęs – viskas dvasia, modernus Dievas svarbesnis esti. Paslaptingose tolumose sugieda gaidys...

Kun. Klemenso Kairio atmintis ir giesmės „Aušta dienela“ jo tėviškės sodžiuje atskaitymas. Čia pat ir Petro Biržio–Akiro, dar vadinto ir Pupų Dėde gimtinė. Tad ir tą narsų tautos sūnų, buvusį karininką, Lietuvos istorijos populiarintoją, rašytoją, leidėją, vėliau didžiausiu tautos linksmintoju tapusį prisimename. Jo dainą „Tu Lietuva, tu mana...“ padainuojame.

Kur tas pakelės kryžius, jo tamsus įdiržęs medis. Kai nugriuvo, tai ir nugriuvo tas pakelės talismanas. Jau kryžiai, jau Lietuva, jau Aukštaitija. Taip tad ir įžengiame į Storius, kaimas kalne kaip ir dera, o didieji kalnai siena šiaurėje stūkso. Didžiausias ir į grandinę susikibę dar trys mažesni ūkanose skendi.

Dar tamsu. Bandome susisiekti su vietine bendruomene, žinomi telefonai neatsako. Trumpam stovyklą įsirengiame apleistoje sodyboje prie didžių eglių. Svarstome ką daryti. Norisi įžiebti laužą. Gal ne...

Papėdėje...

Ant ledinės keliutės, tarsi ji vestų į stiklo kalną, sutinkame vyrą. Jis sako atėjęs iš Anykščių į šventę. Jis iš šio kaimo, tik dabar mieste gyvena, kuomet sodiečiai ir kraštiečiai susirinks, iškilmė išauš, neš vėliavą. Jis vardu Romas. Jis ranka parodo tarp plikų medžių šakų, dviem bokšteliais stūksančių esantį aukščiausiąjį kalną. Tereikia pereiti nedidelį raistelį, po to jau kopti į aukštą šlaitą. Žengiame pro didžiulį paslaptingą klojimą, kylame į kalnelį, leidžiamės į slėnį su mažylio upeliuko srovele, vėl kylam į apskritą kalvą, įžengiame į papėdžių „faktorijos“, senos sodybos kiemą. Ji skendi tamsoje, čia esančią gyvybę tik troboje esančio šunelio amsėjimas išduoda. Sukame lankstą, leidžiamės į raistą, sausomis kojomis jo šlapias versmes įveikiame ir į tankiu mišku užaugusio kalno viršūnę kopiame.

Nepriklausomybės aikštelė

Medžiai, jų tankmės išburta prieblanda, norėtųsi surasti aukščiausią tašką. Jame aukščiausią medį. Gal tai ta pušis. Ropščiuosi į ją į savo beveik kapa metų paženklinta narsa. Sunkus aš dabar, tačiau tikslas yra tikslas. Išskleisti trispalvę. Ją gal ir pasiuvo naktį jaunimas, tarsi žaisdami patriotus, pasipriešinimo prieš sovietų režimą veikėjus. Paslaptis išsikleidė laisvės kaspinu, kaip gėlė. Kaip ir tais tolimais 1945–aisiais. Tada atėjo per gilų sniegą į krašto sostakalnius nuo pat Pavarių, siaučiant šaltam vėjui įkopė į apirusį bokštą ir išskleidė brangiausią vėliavą. Kitą dieną sovietai rūpinosi nukabinti, iškvietė kareivius, gal porą šimtinių reguliarios raudonosios armijos šaulių ir prasidėjo Ramuldavos miškų siautimas, kautynės, kokių šitie miškai seniai nebuvo regėję. Šaudyti, bėgti, vėl šaudyti ir bėgti. Matyti nukauto bičiulio kraują, užspausti gailesčio ašaras, pamiršti nuovargį – šaudyti ir bėgti. Neteko tądien miško broliai septynių karžygių, apie kuriuos greitai dainą sudėjo. „Augino Šventoji didvyrius, jų laukė šalis pavergta...“

Tačiau tokia vizija neišsipildė, nekopiau aš į aukščiausią medį, vėliavos ten nepalikau, ji tik pakabojo improvizuotoje mūsų aikštėje, kur žydėjo kartu su karališkai bei revoliucingai raudona Aukštaitijos vėliava, kurioje raidės didžią meilę tėvynei skatinančios.

Prisimename, tad, savo tėvynę, susitvėrę rankomis Lietuvos himną sugiedame ir valio nepriklausomybei šaukiame. Valio Lietuvai, Lietuvėlei mūsų...

Vingiuoto kalvynų vieškelio link

Surašę istorinį žygio dokumentą – jame Vilunės, Kornelijos, Aistės, Airido, Donato, Daumanto, istorijos mokytojos Jūratės Musteikienės bei keliavedžio vardai, leidžiamės šiauriniu didžio kalno šlaitu žemyn. Mano planas: pasiekti nuo Skiemonių vingiuojantį vieškelį ir į Anykščius sugrįžti kitu keliu. Smengame į sniegynus iki kelių, išeiname į platų, alksnynais apkaišytą lauką. Narsiai žengiame pirmyn. Dirvonai jau taip pavasario įšildyti, kad dažnai per sniegus persmegę batai smarkiai klimpsta į lipnią žemę. Batai peršlampa. Kelią pastoją upelis. Tuojau pat inžineriniu užmoju iš alksnių virtuolių pasistatome lieptą netoli bebrų užtvankos. Narsesni juo pereina, o kita suranda gerokai saugesnę, siaurą, peržengiamą vietelę truputį tolėliau. Tačiau visa grupė sėkmingai išeina į kilpuokšnį kelią ir smagiu žingsniu leidžiasi į miestą. Netrunkame vingių vingiais praeiti Vaitutiškius, ten augusio Ąžuolo stipruolio žymę ir panyrame į šilą. Čia pat Liudiškių piliakalnis, tolėliau – rašytojo Jono Biliūno kapo kalva ir mes jau Anykščiuose. Atsisveikiname, einame truputį atsikvėpti, kad po to šventėje mieste taip pat narsiai dalyvautume.

Autoriaus nuotraukose:

 

DSCF9007

Didžių žygių palydovė karališkai raudona Aukštaitijos vėliava

 

DSCF8862

Šaunieji Debeikių mokinukai besileidžiant į paslaptingą Nevėžos ežero slėnį

 

DSCF8915

Jauki laužo liepsna signataro Stepono Kairio sodybvietėje

 

DSCF8979

Auštant laisvės dienos rytui ant aukščiausių Anykščių krašto kalvų vėliavą kėlė Jono Biliūno gimnazijos gimnazistai

 

DSCF8998

Žygio vėliava laisvai plazda virš sniegynai užklotų Aukštaitijos kalvų...

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 94 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top