Raimondas Guobis

Praeitų metų pabaigoje, kaip ir dera gamtoje, šilų apsuptame Šventosios slėnyje augusiam ir meile medžiams ir kitiems gamtos stebuklams sergančiam žmogui, perskaičiau dvi vokiečių miškininko Peter Wohleben knygas. Vieną apie miškus, antrąją apie gyvūnus ir dar labiau pamilau mus supantį pasaulio stebuklą.

Apie augmeniją bei gyvūniją autorius taip pat kalba kaip apie didį stebuklą, pažymėdamas, kad žmonės apie supantį pasaulį žino labai nedaug ir dar mažiau supranta.

Paslaptis atveria Bavarijos miškų tyrinėtojas P. Wohleben savo knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“. Dalijasi tuo, ką pats per daugelį metų darbo miškuose patyrė ir suprato. Daugybė autoriaus minčių tiesiog suvirpina didingumu. Atrodytų neįtikėtina, bet bukų giraitė auga kaip vienas, vientisas organizmas, kaip žaliuojanti ir besistiepianti į aukštį ir plotį visuomenė. Nuostabu, kad vieni medžiai padeda kitiems išlikti, o vėliau jau kiti, sustiprėję, milžinais tapę ar net nuo senatvės išvirtę maitina kitus.

Tokie patys bendruomeniški ir grybai, smulkiais siūleliais grybiena po žeme driekiasi kilometrus, tai tarsi informaciją perduodanti sistema, gamtinis internetas. Medžiai lapų šnarėjimu net sugeba perduoti pavojaus ir kitus signalus.

Medis auga. Skursdamas jis kaupia jėgas, lėtai augusio mediena ypatingai tanki ir tvirta. Motininių medžių ūksmėje tenka kentėti dešimtmečius, o kuomet saulę užstojusio milžino nebelieka, pažemyje lapoję visu greičiu sminga aukštyn ir platyn. Užaugęs aukščiausiu mėgaujasi didžiausiu srautu šviesos, tačiau jam gresia pavojus būti nulaužtam stipraus vėjo. Medžius vėtros dažnai sužaloja, lūžtant, skylant atsiveria žaizdos, kurias palengva pavyksta užsigydyti arba įsimetęs puvinys sunaikina augalą. Net ir smagiai sužalotas medis gali dar ilgai žaliuoti. Ypač gyvybingi sužaloti, net išpuvusiu kamienu didieji ąžuolai, net smagiai apdžiūvę jie dar gali žaliuoti šimtmečius.

Medis kaip antkapis. Vokietijoje yra kapinių kuriose auga šimtamečiai medžiai ir žmonės labai džiaugiasi žinodami, kad jų amžino poilsio vietą saugos pamėgti medžiai. Jie visai netrukdo, ypač ten kur įsigalėjęs paprotys kremuotis, o kapavietė pažymima tik kuklia lentele. Toks minimalizmas padeda sutaupyti daug vietos, o lapuoti sargybiniai niekam netrukdo. Ar gali būti geresnis antkapis už medį? Visai nesuprantamas Lietuvoje vykstantis beprotiškas medžių kapinėse naikinimo vajus. Kaip galima būtų pavadinti Anykščių miesto veido formuotojų ketinimus visus senus erdvėse aplink koplyčią visus didesnius medžius iškirsti ir pasodinti mažylių krūmyną. Juk senas medis taip pat turi teisę augti, kaip senas žmogus gyventi. Nei pagarbos, nei supratimo nei taip visur reikalingų lėšų tausojimo...

Autorius kviečia į mišką žvelgti pirmiausia kaip dvasinį turtą. Nors miškų masyvai kaip ir pelkynai savyje sukaupia labai daug drėgmės, miškai švelnina klimatą, padeda išvengti didžių temperatūrų svyravimų, pragaištingų audrų, palaiko per amžius nusistovėjusius gamtos dėsnius.

Paskutiniuose knygos puslapiuose dalijasi svajone, kad gal kada nors pasiseks perprasti medžių kalbą, lapų šlamesiu perduodamą žinią – kiek tada neįtikėtinų paslapčių sužinosime, kiek istorijų išgirsime.

„Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ to paties autoriaus knyga apie gyvūnus, kurioje įtaigiai pasakojama apie gyvūnų gyvenimą, jų gebėjimus, jausmus. Apie didelėmis bendruomenėmis gyvenančių stebuklingą organizuotumą, darbą pasiskirstymą. Apie gyvenimą, kurį lydi skausmas, atjauta, liūdesys, džiaugsmas, gebėjimas pajusti malonumus. Labai pavojingas poravimasis – tuomet kurį laiką gyvūnai užsimiršta - negirdi ir nemato nieko aplink, tad gali lengvai patekti į priešų nagus. Apie tai, kad būti lyderiu grupės vedliu ne visada gerai – gresia išsekimas ir mirtis. Stebuklingus gebėjimus, tarkime žiemą miegančių, kuomet jie iki minimumo sumažina savo temperatūrą ir medžiagų apykaitą. Jie tiesiog apmiršta ir palengva naudojamos rudenį sukauptos medžiagos padeda išgyventi ir sulaukti pavasario. Miegantiems labai svarbus klimato pastovumas, mat jei nebus pakankamai šalčio miegantis, tarkim, kurmis ims intensyviau naudoti maistą, jausis, kad jau laikas atbusti ir sukauptų riebalų nepakaks. Tuomet ateis mirtis.

Mitybos grandinė. Tarkim, yra nemažai atvejų, kuriuos būtų galima pavadinti tiesiog nedoru plėšikavimu, tačiau gamtoje tai leistina. Pavyzdžiui, šernas, pajutęs po žeme pelių sukauptų žiemai gilių sandėlį, jį sudoroja, negana to, mielai suryja ir nespėjusius išsislapstyti jo savininkus. Ir tai ne smerktina. Kaip ir žmogus naudojantis maistui mėsą nėra smerktinas, juk gyvūnai patenka į žmogaus mitybos grandinę ir niekur čia nepasidėsi...

Nuotraukose: 

DSCF8491

P. Wohleben knygos viršelio fragmentas: ką galvoja zuikis?

 

DSCF4376

Butėnų medis. Taip kadaise atrodė vienišas paupio žilvitis...

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 120 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top