Raimondas Guobis

DSCF2955Sekmadienį Vyžuonų bažnyčioje švęsti tituliniai Šv. Jurgio atlaidai. Tokia jau mažųjų parapijų, mažųjų katalikų bendruomenių lemtis, kad susirenka tik uoliausieji, kad tikėjimą, mūsų tradicijas išlaiko tik mažoji bendruomenė. Ir tai gražu, tai didinga, tai išganinga, nes jų maldos pasaulį skaidrina ir nuo didžiųjų katastrofų gelbsti.

Procesijos džiaugsmas

Norėjau nepavėluoti, norėjau būtinai suspėti į procesija, tad vos išlipęs stotelėje, piligrimiškai smagiu žingsniu, pabėgomis skubinausi į bažnyčią. Ji tarp švelniai sprogstančių medžių žalumos, švytėjo dangišku baltumu. Tiesiai į svirnelį, su rasele ant kaktos. Džiugiai susirūpinęs smagusis maršalka Saulius riktavo vyrus. Jau suieškojęs keturis vyrus - yra kam nešti baldakimą, jau esti kam nešti žibintus... Aš tuoj pat pasišaunu nešti Šv. Jurgio vėliavą. Man tai didi garbė. Tikiu, kad ją kada nors nešė kažkuris iš mano močiutės brolių - gal santūrieji - Kazimieras ar Pranas, o gal smarkuolis Jonas. Jis buvo pats tikriausias karo vyras, nors nedidelio ūgio bet retos jėgos ir Šv. Jurgio narsos, tad pergalėdavo visus apylinkės vyrus ir to kalaviją iškėlusio šventojo raitelio vėliava jam labai tiko. Jis devyniolikmetis išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kovoti už Lietuvos nepriklausomybę bei savo laisvę ir savo likimą. 

Malonus sutapimas - viena iš tautiškai pasirėdžiusių moterų, kaspinų nešėjų - buvusi mano matematikos mokytoja Žaliojoje - Irena Bražiūnienė. Kartu ir jos giminaitė ir dar dvi moterėlės ir dvi jaunos mergaitės. Ir joms norisi kaspinų. Tad Saulius ima raudoną parapijos vėliavą su spindinčiais skaičiais 1406, taip taip dar Vytauto didžiojo laikais buvo pastatyta pirmoji bažnyčia Vyžuonose. Vis dar Velykų džiaugsme, tad skambant "Džiugi diena mums nušvito", džiaugsmingai šaukiant "Aleliuja" procesija apjuosia baltasienį Dievo rūmą ir vėl sugrįžta į Šventovę, po išganingai jaukiais skliautais.

Šv. Mišių šventumas

Šv. Mišių šventimui vadovavo svečias, diakonas iš senosios Utenos bažnyčios Vilius Valionis bei vietinis klebonas Eugenijus Staleronka. Nuvalantys, skatinantys susimąstyti Evangelijos pagal Šv. Joną žodžiai. Apie Ganytoją, kuris už savo avis atiduotų savo gyvybę, apie tai, kad bus viena kaimenė ir vienas Piemuo..." Nuoširdi, šventės pakylėta choro giesmė. Persmelkiantys žodžiai, vargonų gausmas ir švelnūs Žydrūnės prisilietimai, liečiant klavišų baltumą. Moterų balsų jėga, santūrus vyrų solidumas, žodžiai atsimušantis į lelijomis dekoruotus ir svarbiais žodžiais išrašytus skliautus. Psalmių giluma, taip pritinkančios mintys - juk akmuo kurį statytojai metė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė. Juk taip Dievo lemta, nors mums nuostabą kelia. Ir žinoma pamokslas, pamokančių žodžių grūdu krentantis ant susirinkusių, kurio lakios prigimties į atminties sūkurį panertas beveik negirdėjau. Tačiau mostai platūs, Dievo pajautos ryškios, kartais ne žodis bet ir buvimas šalia žodžio sugauna. 

Pietūs klebonijoje. Karališkai - su dviejų rūšių, įmantriai įdarytomis silkutėmis, keptu karpiu, mėsaite, kepsniu puikiausiu ir labai blaiviai - su arbata, kava, vandeniu gryniausiu ir kepiniais gardžiausiais. Pietų stalą pagyvino Užpalių klebonas Jonas Bučelis, kuriam bažnyčioje tarnystės būtų nebuvę, nes vietinis klebonas Eugenijus Staleronka išklausė tik penkių nusidėjėlių išpažintis. Ir kiaušinių pagal senas tradicijas jau klebono dešimtimis ar nors vienetai nebeaukojo. Nebelaiko žmonės vištų, nebeliko nei tradicijos, o juk būdavo prinešdavo pilną kubilą, o prie šventoriaus po pamaldų bernai kiaušiniais mušdavosi.

Kapinių ramybė ir noras kam nors stuktelėti...

Vartai, trimis bokštais kylanti arka, stūksanti tarp pušų karūnų. Kiek kartų mes pro juos žengėme. Netekties skausmo prislėgti ir noro aplankyti, pagerbti vedami. Tos milžiniškos pušys, ta šventenybė, kurią beveik nepastebimai naikina tie, kuriems valios daugiau negu išminties duota. Palengva, beveik nepastebimai iššviesėjo visas šiaurinis Anapilio pakraštys, senmedžių nebeliko, tik vaiduokliškai kelmai styro. Ir kam gi kliudė tie gražuoliai spygliuočiai, kurių jaukumu apgobto amžinybės kampelio daugelis mums pavydėjo. Noras pasipelnyti matyt ne paskutinėje vietoje. Visai neseniai gražuolis medis paverstas - du dieviškai sveiki rąstai guli - galėjo augti, džiuginti dar šimtmetį. Kelmo skersmuo 85 centimetrai. Kaip nusmailintu pagaliu kas širdin įdūrė. Baigia išnykti žmonės, o dabar išnaikins ir medžius. Išėjau prislėgtas su senųjų giminių man patikėtu priekaištu, protestu prieš tokią realybę...

Norėtųsi pagal seną tradiciją kam nors uždėti į nosį ar tiesiog švelniai stuktelėti. Žinoma geriausia būtų jei pasimaišytu medkirtys. Nors buvau nusižiūrėjęs tam šventam išpildymui žveją, kuris nuo tilto sėkmingai meškere traukė nemenkas riebuiles kuojas. Tačiau tas jau buvo kažkur dingęs, o iki pat "slieko" - žalčio skulptūros, iki pat autobusų stotelės nieko nesutikau. Taip ir liko tas šimtmečių burtas neišpildytas. Juk nuo amžių amžinųjų per Šv. Jurgį  miestelyje kildavo didelės muštynės. Truputį anksčiau nei prie gerą šimtmetį, dar prie caro ir Butėnų bernai buvo tampomi po teismus dėl muštynių Abramo smuklėje per Jurgines.

Autoriaus nuotraukose:

 

DSCF2929

Šv. Jurgio vėliava baltojo bokšto papėdėje

 

DSCF2919

Kaspinus neša Irena Bražiūnienė ir Marytė Bražiūnienė

 

DSCF2925

Maršalkai Sauliui daug džiugių rūpesčių...

 

DSCF2940

Nors nedidelis tačiau puikiai giedantis, Žydrūnės Smalstienės vedamas choras

 

DSCF2932

Puošnūs žibintai procesijoje

 

DSCF2957

Miela draugija klebonijoje. Iš kairės: Vyžuonų klebonas Eugenijus Staleronka, diakonas Vilius Valionis ir Užpalių klebonas Jonas Bučelis

 

DSCF2955

Baltasis bokštas ir Dangus spinduliuoja viltimi

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Nuorodos

2% parama

Butėnų bendruomenę galite paremti skirdami 2%

Butėnų kaimo bendruomenės kodas 300137308
Banko Swedbank kodas 73000
Butėnų kaimo bendruomenės sąskaitos Nr. LT267300010091303166

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 50 svečiai (-ių) ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

Hostingas Serveriai.lt

Sukurta: Origins.lt

Scroll to top