Raimondas Guobis

jesus carrying crossSekmadienį švęsime svarbiausią katalikų šventę - Velykas. Didžiosios savaitės didžiosiomis dienomis ir vėl susikaupsime, vėl apie amžinuosius, svarbiausius krikščioniui dalykus ypatingai nuoširdžiai pagalvosime ir šventąją istoriją prisiminsime. Mūsų Viešpaties kančią, žmonių nepastovumą, džiaugsmingą žiaurumą, kerštingumą prisiminsime, šventumo link nors mažutėlį žingsnį žengtelėti pabandysime. o gal ir pavyks, juk kadaise ir romėnų kariui Lionginui gyvenimą perkeisti pavyko.

Visą Gavėnios laiką Kryžiaus Kelias bažnyčiose einamas, Kristaus pasiaukojimo istorija prisimenama, daug mąstoma ir meldžiamasi. Žmogui sąmonėje gimsta to tolimo pasaulio, tų lemtingų dienų vaizdai. Po triumfo Jeruzalėje greitai vieno iš mokinių Jėzus išduodamas, suimamas. Valdytojas Poncijus Pilotas neranda kaltės, paliepia tik kaltinamąjį nuplakti ir paleisti. Tačiau pikta žydų minia reikalauja mirties, tik mirties. Pilotas "nusiplauna rankas", prataria: "Jūs žinokitės...", atiduoda nukryžiuoti. Nuplakamas Jėzus taip žiauriai, taip skaudžiai, kad vos išlieka gyvas. O tada dar iš visų pusių girdint patyčias, juntant stumtelėjimus, spjūvius tenka Jeruzalės gatvėmis nešti į Kalvarijų kalną kryžių. Nukryžiuojamas kartu su dviem plėšikais, galvažudžiais iš šonų. Kenčia dusdamas, alinamas kaitrios saulės ir troškulio, šaukiasi savo dangiškojo tėvo Elijo, išgyvena neviltį šaukdamas: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai...", kol galiausiai ištaręs "Atlikta" miršta. Šventovės uždanga perplyšta pusiau, aptemsta saulė, pasaulį krečia žemės drebėjimas, kryžiuojasi žaibai. Laikas mirusius pasmerktuosius laidoti. Romėnų kareiviai skubindami mirtį abiem plėšikams sulaužo blauzdikaulius, idant jie nebegalėtų atsispirti ir taip kvėpuoti. Jėzus jau miręs, todėl kaip ir aukos avinėliui jam nesulaužomas nei vienas kaulas. Tik vienas romėnų kareivis smeigia jam į šoną ietį, iš atsivėrusios žaizdos ištrykšta kraujas su vandeniu.

Dabar mes žinome, kad tas karys buvo būrio vyresnysis, šimtininkas vardu Lionginas. Matydamas dundantį, liūdintį pasaulį jis daug mąstė, o kai iš žaizdos trykštelėjęs kraujas užtiško ant jo trumparegių akių, viskas aplinkui tarsi nušvito jis vėl normaliai regėjo. Ne tik akių šviesą, bet ir tikėjimą krikščionių jis kaip dovaną gavo, tapo uoliu Kristaus mokslo skleidėju ir dėl to buvo nužudytas. Mirė, pirmiau dar savo budelius, jo nepažinusius, gausiai pavaišinęs ir pačią tikriausią meilę jiems parodęs. Mirė su viltimi, mirė vardan Kristaus ir tikėjimo krikščionių taip šventojo aureolę pelnydamas.

O Liongino ietis išliko. Legendos nuostabiausios apie jos didžią galią ir ją turinčio galingumą. Jei vadas ietį šią turės - kariaunos niekas neįveiks, ir visur tik sėkmė didžiausia lydės. Kaip ir daugumą su Jėzumi susijusių relikvijų taip ir ietį įsigijo bei saugojo turtingas Arimatėjos žmogus - tų laikų kolekcionierius. Jam mirus ietis keliavo iš rankų į rankas - ją turėjo karalius Herodas, imperatorius Konstantinas, Teodosijus Didysis, barbarų karalius Alarikas, frankų generolas Karlosas Martelis, ilgus amžius ji keliavo po Europos pilis kol 1424 m. iš Blinderbergo pilies prie Budapešto buvo pervežta į Niurnbergą, o 1796 m. atsidūrė Vienoje. Kad tai iš tiesų Liongino palikimas visus įtikino popiežius Grigalius IX, popiežius Inocentas VI pavadino ją kančios ietimi. Apie ietį sklandė legendos, buvo tikima jos mistine galia, ją norėjo turėti Napoleonas Bonapartas. Užėmęs Austriją, ją į Vokietiją pergabenti įsakė Adolfas Hitleris. Vokiečių kariuomenė pasiekė įspūdingų pergalių Europoje, tačiau galiausiai patyrė visišką sutriuškinimą. Artėjant katastrofai, vokiečiai Likimo ietį ir kitas relikvijas bei brangenybes paslėpė Kaizenburgo pilyje Niurnberge, vėliau perkėlė į Panier Platz bunkerį. Miestą užėmusiems sąjungininkams nepavyko šių brangenybių surasti, sklandė gandai, kad jos išgabentos kažkur į kalnus ar paskandintos ežere. Galiausiai, 1945 m. rugpjūtį, vertybes pavyko surasti ir jos buvo sugrąžintos į Vieną.

Žinoma, kaip ir visoms švenčiausioms relikvijoms atsiranda dublikatų. Viena tokių iečių, neva priklausiusi šimtininkui Lionginui saugoma Vatikane, antroji - surasta 1098 m. pirmojo kryžiaus žygio metu Antiokijoje yra Krokuvoje, dar viena - Habsburge.

Liongino ieties originalumo legendą iš dalies paneigė 2003 televizijos BBC užsakymu atlikti metalurginiai tyrimai, kai paaiškėjo, kad ginklas pagamintas tik VIII amžiuje. Ietimis ginkluotus Romos kareivius matome mūsų bažnyčių Kryžiaus kelio stočių paveiksluose, tad kartais augalotų vyrų tarpe ir paieškome Liongino, kuris sekant vardu buvo aukšto ūgio vyras, pagalvojame, ir kuri gi ta Jėzaus šoną perversianti ietis. Nukryžiuotieji - jų skulptūros šventovių prieangiuose visur su kruvina ieties žaizda. tad visur Jėzus vaizduojamas jau miręs. Jei pamatytume be žaizdos suvoktume, kad Išganytojas vaizduojamas dar gyvas.

Liongino ietis sukryžiuota su rykšte yra ir mūsų naujojo Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo herbe, ganytojo, kuris palengva imasi reformų, imasi darbų, bando gaivinti gyvą tikėjimą, Kristaus mokslo suvokimą, tarsi vedamas patikinimo "...to rankose, į kurias paklius ši ietis, atsidurs pasaulio likimas".

Komentarai  

#1 Livijus 2015-07-23 19:01
Geras STRAIPSNIS . Aciu
Cituoti | Pranešk apie netinkamą komentarą

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 47 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top