Raimondas Guobis

IMG 0562Kuomet aš buvau vaikas, kuomet ūgtelėjau iki paauglio, sovietizacija įžengė į savo finalinę stadiją - visi buvo jau primiršę baisųjį pokarį, šiek tiek prisimiršo tremties vargai tremtiniams, lagerių smurto, nelaisvės kartėlis buvusiems politiniams kaliniams taip pat buvo priblėsęs, nerūpestingai augo naujoji karta, kuri nebuvo beveik nieko girdėjusi apie sovietų piktadarybes. Tėvai juk beveik nieko nepasakojo, matyt saugojo nuo to siaubingo palikimo, matyt ir patys norėjo užmiršti, su mintimi, kad tik nepasikartotų, kad tik būtų ramybė... O jei kada ir prasitardavo, tai tarsi netyčia nutekindavo kokią istoriją ar esmės neatveriantį nutikimą iš anapus.

Mano tėvelis buvo tikriausias pasakotojas romantikas, kuris dažnai išsitardavo apie partizanus, apie drąsuolį Klajūną, partizaniška tema mane domino ypatingai - žinojau, kad po to Antrojo pasaulinio užbaigos Lietuvoje tęsėsi karas. Kalbėdavo ir apie smetoninės Lietuvos kasdienybę, nors joje tegyveno vos aštuonis metus, net pažymėdavo, kad jei ne sovietų industrializacija tebevaikščiotumėm su vyžomis. Negalėjau jam tokių žodžių atleisti - kildavau į karštą prieštaros ataką, ginčą, kuriame mano argumentai pripažįstami nebuvo. 

Tėvelis, gi, kelis metus, tuoj po neišvengiamos tarnybos sovietų kariuomenėje, kaip jaunas, simpatingas vyras buvo pakviestas į Šventupio apylinkės kontorą Žaliojoje raštininku. Braižas jo buvęs labai išraiškingas, tik kažkodėl dažniausiai raidės krypo ne į dešinę bet į kairę. Po kelių metų tarnybos atsivėrusi galimybė stoti į partiją, tobulintis ir kilti karjeros laiptais jo nepaviliojo - atsisakė, išėjo dirbti vairuotoju, o vairuotojo darbas tuo metu buvo prestižinis. Vairuotojas ne tik dirbo nepalyginamai lengvesni, įdomesnį darbą negu lauko ar statybos darbininkai, dar ir kur tik norėjo su kolchozo mašina, tarsi ji būtų nuosava važinėjo, kaimynams ir visiems prašantiems ką nors nuveždavo, parveždavo, o svarbiausia turėjo daug daug benzino, kurio be jokios skūpos įleisdavo į kibirą motoriniais dviračiais važinėjantiems paaugliams ar auglesniems motociklininkams. Ne veltui visi mūsų klasės berniukai berods penktoje klasėje į profesiniu orentavimu susirūpinusių mokytojų klausimą kuo norėtų būti vieningai atsakydavo - "šoferiu".

Sovietizacija mus veikė nuo pat mažens. Juk sovietų propogandos buvo prikimštas radijas, televizija. Nors informacijos ieškodavome tik lietuviškuose, tačiau į juos dažnai įsiterpdavo centrinio Rusijos kanalo programos. Metų metus keldavomės aštuntą valandą, Lietuvos radijo eteryje išraiškingai pypsint Maskvos radijo šaukiniams, po kurių sekdavo penkių minučių žinių laida visai sąjungai. Po to sekdavo programa iš Vilniaus. Vakare jau per televiziją buvo transliuojama pusvalandinė žinių programa "Vremia". Rusų kalbos pramokome labai greitai. Gebėdavome net kartoti, cituoti įdomesnius posakius.

Paveikiausias žinoma buvo kinas. Tas rodomas heroizmas, negailint net gyvybės, narsa, sumanumas vardan idėjų, vardan kovos draugų, vardan tėvynės. Filmai apie pilietinį bei antrąjį Pasaulinį karą veikė pritrenkiančiai. Juk ant didžiulio ekrano žiūrėjome propagandinį filmą apie berniuką, kuris ir kankinamas "baltųjų" neišdavė raudonarmiečių. Filmas vadinosi "Ereliukas". Buvo gi dar ir multikas "Berniukas Kibaldžiukas", daug visko buvo. Tie filmai apie pilietinį karą - "Vestuvės Molinovkoje", "Komunistas", "Nesugaunamieji keršytojai", "Kaip grūdinosi plienas", "Durklas", "Čiapajevas". Poetiškieji sudėdavo visokių juokelių. Ar ne smagiai skambėjo: "Gulial po Uralu, Čiapajev geroj, užkliuvo už kelmo ir guli baloj..."

Filmai apie karą. Tarkim "Keturi tankistai ir šuo" buvo kažkas labai linksmo, romantiško. Su kokia jėga iki sąmonės gelmių persmelkiančiu didingu ritmu skambėjo "Šventasis karas", o filmo "Skydas ir kalavijas" dainą mes žinojome ir lietuviškai: "Nuo ko mus tėvynė prasideda..." Koks pritrenkiantis buvo plačiaekranis kelių serijų filmas, kino epopėja "Išvadavimas". Tiesiog mūsų kaimo kultūros namų salė paskęsdavo didžiųjų tankų mūšių dvasioje, Berlyno šturmo batalijose, kur tyliai postringavo draugas Stalinas ir isteriškai spiegė triuškinamos armijos bei reicho vadeiva Hitleris. 

Laikraščiai buvo pigūs, juk "Tiesą" prenumeruodavo ne tik komunistai, ji buvo didžiulė tarsi paklodė, daug popieriaus ūkiui, ir kainavo vos dvi kapeikas. Jau nuo pradinės mokyklos suolo skaitydavome Lenino anūkais vadinamiems spaliukams skirtą "Genį". Jame buvo daugybė eilėraštukų apie Spalio pergalę, apie geruolį Leniną, darbininkų valdžią, kuriuos rašė daugybė poetų, ypač pasižymėjo tikriausias, bendražygių partizanų išdavikas Kostas Kubilinskas. Žinoma apie šį sėkmingo eiliuotojo biografijos fragmentą nieko nežinojome, o po daugelio metų tai išgirdę stebėjomės. Labai talentingai rašė. "Lietuvos pionierius", "Žvaigždutė", "Moksleivis", bei rusiškieji nekaltuoliai "Murzilka", "Viesiolije kartinki", kuriuose būdavo nuostabių piešinėlių, komiksų, rusiškų pasakų ir kitokiomis temomis sudėliotų paveikslėlių serijų, bei solidus ideologiškai tvirtas jau herojiškumo keliu galintiems žengti jaunuoliams skirtas "Pionier". Kokia gi dabar spauda formuoja mūsų jaunimą, juk gyventi be ideologijos, tai tas pats kas klaidžioti tamsioje naktyje arba pametus protą eiti nežinia kur.

Tuomet daugumai nebuvo didelių svyravimų, kad reikia būti spaliuku ar pionieriumi. Būdavo tėvai pernelyg neprieštaraudavo, juk reikia, o be to nieko čia labai jau baisaus. Mano atminime buvo viena šeima mūsų kaime, viena už upės, Vainiūnuose, kurių tėvai nei vieno savo vaiko nei į spaliukus nei pionierius rašytis neleido. Bet tai matyt lėmė ne tiek politiniai kiek religiniai motyvai. Jiems buvo aišku, kad sovietinė ideologija yra priešinga jų taip brangiai bažnytiniai tradicijai. Ir veidmainiauti ar ieškoti kompromisų jie nebuvo linkę. Juk buvo paprasti žmonės. Juk dėl to gi iš darbo neišmesi pirmaujančios melžėjos ar puikiausio kalvio. 

Bet sumaniosios mūsų auklėtojos dėka ir jie būdavo įtraukiami į pionieriškus žaidimus. Klasės valandėlės metu kartą išėjome į netoli mokyklos ošiantį pušyną, kurio laukymėje ant storos pušies kamieno, aukštėliau, kad reikėtų norint pasiekti įsilipti užrišo raudoną kaklaraištį. Mes buvome sudalinti į dvi komandas - viena gynė medyje esantį raudoną talismaną, o kiti puolė - privalėjo jį nurišti ir sėkmingai nunešti bei paduoti tolėliau stovėjusiai auklėtojai. Mūsų komandos ataka pavyko - šturmu užėmėm "tvirtovę" nukabinom kaklaraištį ir sėkmingai nunešėm, perdavėm į teisėjos rankas ir tuomet užėmėm gynybines pozicijas. Tiesiog neįtikėtina, bet apsiginti nesugebėjome - priešininkai nukabino mūsų ginamą raudoną skraistę ir jų smarkuolis Dangeras pasileido auklėtojos link. Tačiau tvirtuolis Kęstas, kaip koks prerijų indėnas šuolyje sugavo bėglį už abiejų kojų ir tas išsitiesė pievutėje, aš pagriebiau iš jo kaklaraištį - turėjau jį nešti atgal į medį... Tačiau tai pasirodė neįmanoma misija ir aš trofėjų perdaviau auklėtojai. Tai sukėlė kelias dienas trūkusį ginčą, nes jie tarsi ir nelaimėjo, o mes nepralaimėjom. Tai buvo tokia retai anuometiniame mūsų gyvenime pasitaikanti mįslė, kurios įminti iki šiolei niekas negebėtų. Čia reiktų ir logikos ir filosofijos...

Pionieriaus kaklaraiščio nešiojimas mokykloje buvo privalomas, tačiau dažnai jį užsirišti pamiršdavau, todėl, stropioji mūsų auklėtoja į pažymių knygelę rašydavo pastabą: "Mokinys nenešioja pionieriško kaklaraiščio". Tačiau per šventes kaklaraiščius ryšėdavo visi. Vadovė pasveikindavo šūkiu: "Kovai už komunistų partijos reikalą būk pasiryžęs", o pionieriai vienu balsu atsakydavo: "Visada pasiryžęs". Išeidavo mūsų puikioji Pavlo Korčiagino draugovė rikiuote - priekyje žengdavo kažkas iš auglesnių mergaičių, matyt, vadė su vėliava rankose. Vienu metu tai buvo visur suspėjanti ir visur pirmaujanti Gražina. Iš paskos žengdavo trimitą pučiantis Augenijus, būgną žygio ritmu mušdavo Kęstutis - tas pats, kuris pasižymėjo kaklaraiščio mūšyje. 

Daina iš filmo "Kaip grūdinosi plienas" buvo mūsų draugovės daina, filmas apie mūsų herojų buvo puikus ir tikrai beveik visi juo nuoširdžiai žavėjomės. Šis jaunas vyrukas buvo narsus pilietinio karo raudonarmietis, be baimės skriejęs ant žirgo į ataką, aistringai dirbęs komjaunuoliškose statybose, ypač tiesiant "uskokalejką" - siaurąjį geležinkelį. Romantiškos melodikos dainą iš to filmo dainuodavome lietuviškai: "Ten už upės toli.. Bet nusviro staiga, komjaunuolio ranka ir širdis jauna plakus paliovė". Tačiau tada jau buvo metas, kuomet labai dau įdomybių iš tarpukario ir vėlesnių laikų papasakojo senelis, iš pažįstamų pavyko gauti paskaityti nemažai tarpukario laikų literatūros, namuose buvo nešiojamas tranzistorinis radijo imtuvas VEF, kurį nuo įprastos vietos, tėvų paprašęs ar paslapčia, kur nors tolėliau nusinešęs galėjau klausytis "Amerikos balso", "Vatikano radijo", "Laisvosios Europos" stočių laidų lietuviškai, kur be jokių skrupulų pasakojo pokario istoriją, okupacinės valdžios piktadarybes. Rusų kalbos buvau gerai pramokęs, sekėsi, ir tai pasitarnavo pažinimui, mylimasis radijas - "Nemeckoja volna", "Radijo Kanada", "Svoboda" ir BBC kalbėjo apie pasaulį visai kitaip, tad, kuomet atėjo laikas stoti į komjaunimą buvau jau kitas žmogus ir su visa mase bendraamžių tą komunistinio jaunimo organizaciją nebestojau. 

Nuotraukose:

 

IMG 0563 

Sovietmečiu vaikiškoje spaudoje buvo nuolat rašoma apie šlovingąją spalio revoliuciją...

 

IMG 0561

Vien raudonos vėliavytės...

 

IMG 0562

Brolybė su "didžiuoju broliu" - rusų tauta (visi vaizdeliai iš žurnalo "Genys")

 

IMG 0560

Sovietų Lietuva kaip respublika buvo apdovanota Lenino ordinu

 

IMG 0565

Piešinėlis iš rusiško žurnalo "Viesiolyje kartinki" parodantis didžiulį sovietinių vaikų pomėgį skaityti

Nuorodos

2% parama

Butėnų bendruomenę galite paremti skirdami 2%

Butėnų kaimo bendruomenės kodas 300137308
Banko Swedbank kodas 73000
Butėnų kaimo bendruomenės sąskaitos Nr. LT267300010091303166

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 10 svečiai (-ių) ir narių nėra

Draugai

fejospasaulis.lt

Lankytojai

Patalpinta:

Hostingas Serveriai.lt

Sukurta: Origins.lt

Scroll to top