Raimondas Guobis

Didysis skausmas ir nuolat persekiojantis klausimas: kodėl mūsų žmonės taip nemyli medžių. Atrodo, kad visur ir visada mintyse juos naikina, tiesiog svajoja - kada gi motopjūklo aštri grandinė įpjaus nebeužgydomą žaizdą, medis grius ir numirs. Nebereikės grėbti lapų, nebereikės baimintis, kad jo šaka atskils, kad jo kamienas užgrius kokį nors gėrį.

Miestelių gatvės lieka be medžių. Jei iš kapų prisikeltų seni, bent prieš pusę ar visą šimtmetį gyvenę  žmonės pasakytų: "Pas jus kaip Rosejoj". Taip, lietuvio sąmonėje visais laikais buvo svarbūs, gyvavo medžiai, tautiečio pasaulėjauta, pasaulėvaizda tiesiog švytėjo meilė miškui. Didesni medžiai buvo ypač mėgiami, nuolat lankomi. Kad ir mūsų Butėnuose visi gėrisi senąja vinkšna ties Antano Pliupelio namais net kelios kartos sodiečių užaugo nuolat susirinkdami pabūti, pažaisti, besilinksminti, o ir svarbiausias kaimo, gamtos virsmo šventes šiltmečiu švęsdami ties senuoju žilvičiu ant Šventosios kranto. Garsusis anykštėnas, vadintas miškininku iš Dievo malonės - Jonas Kuprionis dar tarpukariu buvo išleidęs nedidelę knygelę, kurioje aprašė didžiausius ir gražiausius Lietuvos medžius. Tačiau kas pasidarė mūsų tautiečiams naujaisiais laikais - visi tik ir nori atsikratyti didesniais medžiais, o ir valdžia rodosi dažnai tam pritaria. Būna, gi, kai svarbus žmogus tik išlipęs iš automobilio savo aštrų, savininkišką žvilgsnį nutaiko į didelį medį ir prataria: "Ko jūs to seno medžio nepjaunate?" Jis pasirengęs išrūpinti leidimus medkirtystei, o miesto ir miestelių gatvės virsta tik krūmais apkaišytais, visai jau ne lietuviškais tyrais. O dabar tik nauda, patogumas, pinigas paprasčiausias tą meilę nustūmė ar net visai išstūmė iš lietuvio pasaulėjautos. Nereikalinga tokia stabmeldystė ir kunigams - juk kadaise tauta medžius ir garbindavo, dievais ąžuolų giraitėse - gojuose glaudėsi. Tad ir šitie estetai gražiausius medžius iš šventorių išpjovė, gal taip ir gražiau, tačiau kai kelių šimtų metų senumo medis nukertamas dėl labai jau abejotinų priežasčių tai neramu darosi. Kaip pasielgta su gražuole Anykščių šventoriaus vinkšna. Tylėjo gamtininkai, visuomenininkai, kuomet visai sveikutėlis medis buvo nukirstas ir iš jo padarytas... paminklas bažnyčios šimtmečiui. Labai jau nevykęs paminklas, ženklas, atmintis tikrų tikriausių barbarų laikų.

Autoriaus nuotraukose:

IMG 0269

Anykščių šventoriaus vinkšnai, pasak miškininkų, galėjo būti apie keturis šimtus metų. Ar tikrai gražuolis medis grasino bažnyčiai?

 

IMG 0270

IMG 0271

Gražuolio medžio inkliuzai nemarieji

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 104 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top