Raimondas Guobis

Kadaise, kalbėdamiesi su žymių senosios architektūros, ypač Vilniaus statinių tyrinėtoju, tautiniu filosofu ir patriotu Sigitu Lasavicku (1926 - 1998) beveik susiginčijome. Mat, jis pareiškė, kad Utenos vardas yra pats tikriausias europinės kultūros lopšio - Atėnų atitikmuo Lietuvoje. O aš paprieštaravau, kad Atėnai, tai bus Butėnai. Juk atsistojęs ant Bobakalnio keteros ir žvelgdamas į Šventosios slėnį tikrai jauti, kaip aukščiau, danguose plevena dieviška dvasia...

Kas gi ta Lietuva? Taip ar panašiai besišnekučiuojant tyrinėjimų lobiais - planais, užrašais, žemėlapiais ir kitokiu gėriu užkrautame S. Lasavicko bute Vilniaus senamiestyje, netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios, pačioje sostinės širdyje. Nuskambėjo tiesus atsakymas - mes esame lietaus deivės Lietos kultūros vaikai, juk ji buvo viena iš Dzeuso žmonų? Surišta su saule ir lietumi dievybė.

Faktas, kad ledynų išstumti iš gyvenamų vietų lietuviai nukeliavo į pietinius, Viduržemio jūros pakrančių kraštus, sukūrė ten savitą kultūrą. Metams bėgant mūsų vadai pralaimėjo, buvo išstumti ir palikę pietuose savo kultūrą, simbolius, žemėvardžius, pargrįžo prie Baltijos. Rakotis - miestas pietuose primenantis mūsų išėjimą, nes šis lietuviškas, dabar jau primirštas žodis reiškia išsižadėti. Kokia nuostabi didžių vadų vardų panašybė: Minas, Mindaugas, Gediminas.  S. Lasavickas teigia, kad mūsų didysis kunigaikštis Vytautas yra tikriausias Aleksandro Makedoniečio palikuonis. Jis turėjo ir paskaitydavo Rufo Kurcijaus raštus apie Aleksandrą, todėl žinojo ką daryti ir  bobučių patarimų neklausė. Homero "Iliada" buvo mėgstamiausias Aleksandro veikalas, jo mokytojas Aristotelis įdiegė jam meilę kultūrai, todėl statydamas Aleksandriją jis kūrė kultūros centrą. 

Mūsų tautos pagrindas - etninė kultūra, kuri su protine teise stiprina ir išlaiko bendruomenę gyvą. Skaudulys didžiausias, kad barbarai sąmoningai naikina mūsų tautos didybę primenančius ženklus, senovės paminklus paverčia karjerais, nukasa, užstato įvairiausiais pastatais. "Kaip kovoti su tais niekšais?" - pradeda karščiuotis Sigitas. Dar priduria, kad visa Lietuva yra šventa žemė.

Įtrūkimas virš kambario durų, skilimas, tarpeklis pranašaujantis, tapęs lemtimi... Voruta - nuo žodžio voruoti, saugoti. Juk, kadaise, su lazda saugodavo kaimo vartus, dar anksčiau pilies - voruodavo. Kuomet nuskilo ir griuvo dalis piliakalnio, vadinamo Mindaugo sostu Kernavėje, tai buvo ženklas...

Kruopštus ir atkaklus suvalkietis, baigęs architektūros studijas univesitete, viską išmainęs į pažinimo aistrą. Vienišius, veik nekreipdavęs dėmesio į savo apdarus, vis su pakreipta berete ant galvos, mąsliu viską pastebinčiu žvilgsniu ir paslaptinga šypsena veide. Iš tiesų, ypatingai domėjosi pažangesne statybos priemone - mūru. Išvažinėjo visas vietas kur tik galima buvo surasti senųjų laikų mūro - pamatų, sienų likučių ar net sveikų statinių. Tyrinėjo ir aprašė baltiškąjį mūro rišimo būdą, parengė Medininkų pilies bei Tolminkiemio bažnyčios atstatymo projektus. Kategoriškas, savo nuomonės laikydavosi tvirtai ir tikriausiu mūru stodavo už vertingų paveldo objektų išsaugojimą. Supykęs kartais net viską mesdavo, išeidavo iš darbo. Vieno tokio lūžio nublokštas į tėviškės kaimą pas giminaičius kelis metus darbavosi prie ūkio darbų ir skaitė antikinę literatūrą, visur ir visada ieškodamas seniausiųjų kultūrų sąsajų su Lietuva. Mistiko akimis daug tokių panašumų surasdavo, ypač karalių mieste Vilniuje. Kartais jis kalbėdavo tarsi įžvalgiausias žynys, galėjo sutiktam gatvėje nepažįstamam žmogui gerą valandėlę deklamuoti mąslius tekstus senąją graikų kalba...

Vilniuje daug prisidėjo restauruojant Šv. Mikalojaus ir Šv. Kazimiero bažnyčias, o Kernavėje surado senąją gyvenvietę. Apskritai, Kernavę jis lygino su Troja, taip pat, kaip Gedimino stulpus surado Kretoje, o Atėnų Akropolio išplanavimas, žvaigždžių išdėstymas, jam priminė Vilniaus pilių kompleksą. Vis ką nors surasdavo dažnai skaitomoje, tiesiog analizuojamoje Herodoto "Istorijoje".

Kaip jis kalbėdavo... Apie didžią lietuvių tautos prigimtį, kaimynystę su išrinktąja žydų tauta - juk kadaise, dar Egipte gyvenome šalia... Didžiausia šventovė Nilo žiotyse buvo vadinama Lietovija. Mes - karalių tauta, todėl tai žinodami žydai mums pavydi ir nori visaip mums kenkti, kad tik jų savo didybe, sumanumu, išskirtinumu nepranoktume. Nuostabusis Sigitas man rodė Kretos žemėlapį ir aš savomis akimis mačiau, perskaičiau ten pažymėta vietovė Nida. Lyg tai dar kažkur buvęs ir Kaunas ir lietuviškų vietovardžių galima rasti visur pakeliui iš ten į Lietuvą. Bet vėliau, pats turizmo mugėje gavęs Kretos salos žemėlapį Nidos taip ir nesuradau, gal ji slepiasi kokioje nors mažesnėje archipelagų salelėje.

Didis žmogus buvo, juk savo nuomonę, teisingumą josios suvokdamas, gynė be baimės, nepaisydamas tiesiog buldozeriu šliaužiančio, žemiška galia paremto naikinimo demono. Net ir mirė begindamas senamiesčio unikalumą, prieštaraudamas prieš svetimkūniu tapsančio daugiaaukščio rūmo statybas. Krito širdies smūgio pakirstas, krito, kaip kovoje be baimės daugybė antikos herojų su karštu garbės ir pareigos džiaugsmu krisdavo.

Tą žmogų prisiminęs panorau ką nors nuveikti įsimintino - kad ir tiksliai sužymėti buvusių mūrinių Svėdasų pastatų vietas bei kontūrus, tačiau pasirodė, kad jau vėlu - visi senoliai išmirę, o pasilikusieji nieko tikslaus pasakyti nebegali. Kilo mintis ir siekti, kad būtų atkasti Radvilų dvaro pamatai, kad būtų bandyta nors popieriuje rekonstruoti ten stovėjusius rūmus...

 

Nuotraukose:

 DSCF8937

Sigitas Lasavickas kolegu tarpe: turėtų būti taip...

 

 DSCF8941

Lietuviškojo mūro liekanų Medininkų pilyje piešinys

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 46 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top