Raimondas Guobis

IMG 3076Anykščiuose, siaurojo geležinkelio muziejaus ekspozicijoje yra kampelis skirtas mūsų šalies gyventojams tapusiems Lietuvą 1940 m. okupavusių, o taip pat nuožmiai ir po antrojo pasaulinio karo šeimininkavusių sovietinių okupantų bei jų talkininkų aukoms atminti. Juk iš mūsų stoties jau 1941 m. judėjo vagonai veždami tremties keliu pačius geriausius valstybės piliečius. Sunkiems darbams, badui, šalčiui, paniekinimui ir kitoms kančioms. Viena iš keliolikos deportuojamų anykštėnų šeimų buvo mokytojų Mačeikų.

Karas, laisvė, mokslas

Abu mokytojai Mačeikos buvo iš pačios XX amžiaus pradžios - Jonas gimęs 1900-aisiais, Zofija - 1902 metais. Abu netoli Šventosios, abu šios upės dešiniajame krante - jis Butėnuose prie Svėdasų, ji - Andrioniškyje. Išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą, laimingai, gyvi prasprūdo per tuoj po karo siautėjusių ligų - karštligių, šiltinių, "ispankos" pavojus, viltingai žengė naujos, savos, nepriklausomos Lietuvos respublikos kūrimo keliu. Lavinosi, lankė kursus, tapo mokytojais. Mokintojais ir auklėtojais, globotojais pačių mažiausiųjų, pradžios mokyklon einančių tikriausių naujosios Lietuvos piliečių. Darbavosi remdamiesi Švietimo ministerijos programomis, kurios formavo puikiai savo aplinką, tėvynę, pasaulį pažįstantį, gerai skaityti, rašyti, skaičiuoti gebantį - mąstantį ir praktišką žmogų. Ji darbavosi Viešintose, jis - Užpaliuose, o po to jau kartu - Anykščiuose. Kartu darbuose, kartu gyvenime, bendrų siekių, bendrų suvokimų, bendros tėvynės meilės ir viltingos ateities darnoje.

Anykščių mokytojai

Ji šaulė, ji skautų vadovė. Jis šaulys, vienu metu ir "jaunalietuvis", dramos entuziastas, dar ir puikiai grojęs kanklėmis, jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas, iškilų komiteto narys, mėgęs pažinti, keliauti, ypač baidare Šventosios upe ir mažesniais upeliais. Uolūs pamokose, uolūs visuomeniniame gyvenime, tėvynės reikaluose ir šeimoje. Jų butas žemutiniame mokyklos pastate, vakariniame rūmo sparne. Trys nedideli vaikai, kartu tilpusi gyventi globojama našlė, Jono sesuo Teresė Žvirblienė su sūnumi Steponu. Buvo ir nemenka biblioteka, ir atskiras tėvelio kambarys, kuriame užsidaręs ramioje vienumoje skaitydavo, rašydavo. Po daugelio metų Mačeikienė pasakojo, kad buvo parašęs Anykščių istoriją, tačiau sugrįžus iš tolimų kraštų rankraščio neberado. Uolus darbas mokykloje ir buitis bei daržai ir gyvulėliai, prie Anykštos besidriekiančios pievos, dirvelės, želdynai ir sodas. Upelyje gi vaikai mėgdavo pabraidyti, brolis meškeriodavo. Laisvalaikiu susirinkdavo įdomi inteligentų kompanija pakortuoti. Bičiuliavosi ir su netoliese gyvenusio pravoslavų popo šeima, taip patikdavę jų ilgo pasininko metu valgomos šutintos lupinuotos bulvės su druska. Ypatingos šventės - iškylos į Rubikius, prie didžiojo ežero, kur keliaudavo arklio traukiamu vežimu, kartu veždamiesi ir baidarę. Didelis kalnas labai tinkamas vaikams žiema čiužinėtis rogutėmis. Kuomet sovietai okupavo Lietuvą, mokytojams prasidėjo nežinios dienos. Neramu, juk nežinia ko gali nauja valdžia pareikalauti, kuo apkaltinti... Juk Švietimo Liaudies komisariato aplinkraštyje rugsėjyje buvo rašoma: "... Kiekvienas mokytojas turi suprasti, kad neįsijungęs į bendrą darbą, atitolęs nuo darbo masių, negalės būti nuoširdžiu socialistinės mokyklos mokytoju..."

Tamsi birželio lemties naktis

Naktis, birželio 13-oji. Išvakarėse buvo sugrįžę iš viešnagės Butėnuos - ten pėsčiomis buvo nuėjęs Jonas su sūnėnu. Belsmas kaip griaustinis, su tamsiu, debesų apgaubtu dangumi sapne. Rusiškas žodis - rusas atėjo savo mergaitės atestato - juk jie rengėsi išvykti. "Nebijokit mokytoja..." - pasakęs tas kolonistas pavarde Šaripovas. Atvėrus duris suvirto visas būrys ginkluotų šautuvais. Visi pažįstami, kartu net vienas buvęs šaulys. Puolė šaudyklių vamzdžius atstatę į miegamajį ir apstojo lovoje atsisėdusį ir iš netikėtumo apmirusį Mačeiką. Pasirengti skyrė 15 minučių. Važiuosime ten kur šalta, kur reikės dirbti ir savo "kaltes" sovietinei valstybei išpirkti. Vaikai buvo tiek įmigę, kad vos pažadinti, pasodinti pataluose, vėl virsdavo ant šono ir panirdavo į miegų saldybę. Arvydas, Nijolė, Asta... Vežimas su jame sėdinčia Mačeikiene, vaikais, pajudėjo Jono Biliūno gatve, aikštelėje prie Šaulių Ramovės ant aukšto stiebo plazdėjo trispalvė. Mokytojai prisiminė, kad šiandien Antaninės, prezidento Smetonos vardadienis. Nuvežę į stotį uždarė į gyvulinį vagoną, kartu su kitais pasmerktaisiais. Traukinys pajudėjo tik kitos dienos popietę, per geležinį tiltą, "Kasagorus", link Švenčionėlių.

Tiesiog stebuklas, kažkodėl Mačeikos neatskyrė nuo šeimos, paliko tame pačiame vagone, kitus gi vyrus, beveik visus surinko ir kažkur nuvarė. Dauguma jų mirė baisiuose politinių kalinių lageriuose, tikruose "mirties fabrikuose".

Metai prie Janos upės

Po ilgos, varginančios kelionės, Oršoje patyrę, kad sovietų teritorija bombarduojama, kad vokiečiai užpuolė stalinistinę imperiją, po ilgoko sustojimo Barnaule, kur mergaitės buvo pasimetę, kur turguje geresnius daiktus mainė į duonos kepalėlį, į saiką bulvių, ten apsisodino daržus, bet jų vaisiais pasinaudoti nesuspėjo - Lenos upe išplukdė tolyn į šiaurę. Ilga klajonė - kelionė baigėsi kai Mačeikos atsidūrė Janos upės žiotyse, prie Laptevų jūros. Patys iš velėnų statėsi jurtas, į langus ledo "stiklus" dėjo, vis nuo vėjo šalčio kiek saugojo šitie būstai. Jono darbas žvejų brigadoje, storame lede kalamos eketės, prikibęs skorbutas, po to brigadininko pareigos - mat buvo ir raštingas ir sumanus ir net buhalterijos gudrybes suprantantis, buvo paskirtas brigadininku ir tai išgelbėjo nuo išsekimo bei mirties. Žinoma, labai pagelbėjo ir Lietuvoje pasilikusių artimųjų siųsti maisto produktai. Po metų išvežė už Krestų, dar toliau, į gyvenvietę vadinamą Kazačij. Ten buvęs mokytojas sargavo, o mokytoja vežė į ledaines ledo luitus, sūdė žvejų sugautą žuvį, kuri buvo išvežama fronte kovojantiems. Vaikai gi ėjo į rusišką mokyklą - kitokios tai nebuvo. Vėliau jau abu vyresnėliai lavinosi Jakutske - Nijolė pedagoginiame baigė matematikos mokytojos studijas, brolis Arvydas išmoko elektriku. Išliko pieštuku tarp rusiškos knygos eilučių rašytas dienoraštis...

Sugrįžo vaikai tik 1958 m., ne į Anykščius, bet į Kauną pas gimines. Po poros metų visam laikui parvažiavo ir tėvai, kurie bandė kurtis Anykščiuose, glaudėsi prie taip pat iš tremties sugrįžusio brolio Igno Mačeikos šeimos, bet po metų persikėlė pas dukrą Almą į Krikštėnus prie Ukmergės. Gyveno prie jos šeimos, padėdavo ūkelyje dar šį tą padirbėdavo. Niekur toliau nuo namų nejudėjo, nors anksčiau J. Mačeika buvo didelis kelionių mėgėjas, buvusio kolegos mokytojo Tomo Glodo gyvenusio Kaune kviečiamas į ekskursijas po Lietuvą nei karto niekur neišvažiavo. Butėnuos gi taip pat retai tenuvažiuodavo. Labai mėgęs mokytojas skaityti knygas, laikraščius, nors buvo priespaudos apogėjus, sovietų sąjunga rodėsi nesugriaunama, bet prasitardavo, kad Lietuva bus laisva. Tik su šiokiu tokiu nerimu - juk Dievas aukštai, o Amerika toli..." Jau Lietuvai tapus nepriklausoma, kartą kalbantis apie išgyventus metus jau devintą dešimtį perkopusi, minties šviesa žavinti Z. Mačeikienė atsidūsėjo: "dvidešimt gražiausių gyvenimo metų praėjo Sibire, o taip norėjosi juos paaukoti mylimai tėvynei Lietuvai".

Almos jubiliejus

Keliavome tą žvarbų rytmetį. Autobusiukas - "mikriukas", keli artimiausieji, su trūkumu, tų, kurie jau neturėjo laiko. Stabtelėjimas Butėnuose, senojoje "ulyčioje", ten kur kadaise buvo Mačeikų sodyba, po to vietelė, kur jau vienkiemyje brolio Igno Mačeikos šeimos gyventa, prie Mačeikos sietuvos Šventosios šventatėkmėje. Pakilęs vanduo, prieš srovę sparčiai besiiriančios gulbės ir iš švino spalvos dangaus vos vos krentantis sniegas...

Senoji mokykla, tegul jau naujai pastatytas, bet toks pat namas, Almos žvilgsnis pro uždaryto šventadienį namo langą. Čia buvo tas, ten anas. Po to ir geležinkelio stotis, kur prasidėjo gyvenimo lemties kelionė. Ten kur dabar stabtelėję prie tremties vagono jaunesnieji susimąsto, juk išgirsta, kad tėvynė tai mes visi, kad tėvynės sunkią valandą nereikia apleisti, kad jei visi būtume buvę krūvoje, bendrystėje, valioje, supratime tai tiek juodulių mūsų šalyje nebūtų privisę. Juk ir valdžią kitokią būtume turėję ir visai kitaip gyvenę. Ir nebūtų reikėję keikti blogos valdžios, blogos valstybės, būtume patys šeimininkai. Neapleiskime tėvynės...

Autoriaus nuotraukos:

DSCF9062

Alma Mačeikaitė-Jurkevičienė savo aštuoniasdešimtmečio šventėje, prie Mačeikos sietuvos Butėnuose.

 

IMG 3053

Mokytojų Zofijos ir Jono Mačeikų šeima apie 1939 m. Anykščiuose.

 

IMG 3076

Senosios mokyklos namas, iš kurio ir prasidėjo mokytojų Mačeikų šeimos tremties odisėja, nūnai pastatytas iš naujo, jame veikia menų inkubatorius.

 

IMG 3084

Sovietų sąjungos žemėlapyje - tolima ir šalta Laptevų jūra.

 

IMG 3083

Istorinio, per vagono langelį išskraidinto tremtinio laiškelio fragmentas Anykščių siaurojo geležinkelio muziejaus ekspozicijoje.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 484 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top