Raimondas Guobis

Vos prieš porą savaičių Anykščiuose paminėtas jubiliejinis poeto bei vyskupo Antano Baranausko jubiliejinis gimtadienis, šis tas nuveikta šis tas pakalbėta, pastatyti nesuprantami atminties ženklai, nors jubiliatas buvo ir uolus katalikas ir klasikinės kultūros saugotojas. Pažindami įžymybę visuomet ieškome kažko ypatingo. Mums, nuolat skaitantiems nušlifuotas, teisingas A. Branausko biografijas, verta susipažinti ką gi apie "Anykščių šilelio" autorių rašė ne menkesnis kultūros darbininkas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Knygelė išleista senokai - 1924 metais, jau daugiau nei dviem dešimtmečiams prabėgus nuo garsiojo anykštėno mirties, remiantis iki tol paskelbtais atsiminimais ir amžininkų liudijimais, įžvalgomis, skaitant lietuvių literatūros paskaitas Lietuvos universitete. Pradėdamas paauglystės pokštais, nesėkmėmis prie ūkio darbų ir visokiais mokslais Vaižgantas savo herojų atveda į seminariją. O čia gi bendramoksliai A. Baranausko nelabai mėgo, mat buvęs anas nevalyvas - visados susirūpinęs, vis ką nors dirbąs, skaitąs ar rašąs, ne laiku nusitvėręs ir nenorėdamas išleisti iš savo rankų. Todėl dažnai likdavo nesiprausęs, nesišukavęs, skalbinių nepamainęs, pirtin nenuėjęs. Jis taip dvokdavęs, ypač jo kojos, kai nusiaudavo, kad dėl to niekas nenorėdavęs su juo viename kambaryje gyventi.

Kilus 1863 m. sukilimui A. Baranauskas buvo išvykęs gilinti teologinių žinių į Romą, Miuncheną, bet ten jį suradę revoliucionieriai paprašė parašyti juos remiantį atsišaukimą. Su poeto ir patrioto įkarščiu parašęs, bet jėzuitų konvente prieš Velykų šventes eidamas išpažinties pasisakęs. Vienuolis nuodėmklausys trumpai ir griežtai paliepęs mesti tą raštą į ugnį. Poetas paklausęs ir gal net nuo lietuviškų reikalų atkritęs.

Pažymėtas viduramžiškas pamaldumas, kai visai nereikalingomis maldų ir apeigų valandomis save ir kitus vargindavo, neįprastai ilgai ruošdavosi pamaldomis, tarsi ir prie kitų reikalų neskubėjo - juk niekad savo gyvenime nebuvęs klebonu, parapijos administracinį darbą pažino tik vos kelis metus tarnaudamas vikaru katedroje. Būdamas inspektoriumi seminarijoje įvedęs, nors ne jo sugalvotą bet kiek primirštą "šnipavimą", kai uolus klierikas turėdavo vyresnybei pranešti apie nederamai besielgiantį moksladraugį. "Bet gi blogio neapkęsti reikia atvirai, o ne šnipavimu,-  pastebi Vaižgantas.

Mokytojauti Baranauskui nesisekė, o priežastis to buvo nedoras jo būdas. Pasak vyskupo Antano Karoso: "Mokslą lietuvių kalbos Baranauskas gerai dėstė. Kas norėjo galėjo jos pramokti, bet būdas buvo toks "uvėrus", vokiškai - "šteif", toks nedoras, jog galėjo bet ką atgrąsyti nuo geriausių dalykų. Teologiją gi ne dėstė, o tiesiog skaitydavo iš vadovėlio, per dvidešimt mokytojavimo metų tebuvo priešrevoliucinė, iki 1864 metų mumija, jau nebesugebėjęs nei naujam gyvenimui ką duoti, nei iš jo bepasiimti. Visa jo vertybė bebuvo, kad jis buvo gyvas indas seniai nuskambėjusios ir nutolusios tautinės sąmonės garsų. Asmuo ėjo šalin, liko tik senieji pėdsakai ir jų pakako, kad kunigai būtų galėję remtis jo autoritetu visuose dalykuose, ypač tautiškuose.

"Aš pats pavyskupį Baranauską atsimenu, kaip susiraukėlį, dažnai neskusta žila barzda. Taip jis ir atėjo į mūsų kursinę grupę nusifotografuoti. Atsisėdo piktas, kad jam pertraukiau darbą, persikreipė sėdomis, taip jį ir nufotografavo žydelis, nedrįsdamas taisyti. Buvo įsikūnijęs rimtumas ir šaltumas, kurie iš tolo baidė nuo jo  jaunuomenę, net tuos pat kunigus" - prisimena seminarijos patyrimus Vaižgantas.

Kai Vaižgantas "Tėvynės sargo" priede išspausdino naujai išverstus "Graudžius verksmus" ir žodį "pasibudinimas" pakeitė į "gailestis" ir išnašoje apie tai paminėjo, A. Baranauskas jam pasiuntęs tokį ganytojo palaiminimą: "Niech szcząsle niezazna ten, kto choč jedno moje slowo osmieli sią zmienic". Teisiog prakeiksmo žodžiai už tokį pasielgimą - neturėti daugiau laimės, labai neproporcingi kaltybei. "Koks begalinis pasitikėjimas savimi! Koks egoistinis sausumas!"

"Kokia kita Baranausko askezė, negu Šv. Pranciškaus Saleziečio" - pastebi Vaižgantas.

Anykštėno polinkį į matematiką svėdasiškis vadina nuodėme - užsiėmimu, kuris leido visai pamiršti lietuviškus reikalus, kai kovojantiems už lietuvišką kultūrą, lietuvišką spaudą bei mokyklą labai reikėjo A. Baranausko autoriteto ir paramos. Po susidūrimo su Jonu Šliupu jis prisiekęs nei piršto nejudinti dėl lietuviškos literatūros, nes ji einanti kreivais keliais. Nepanoro jis gi tų kelių ir tiesinti, ir dėl to, pasak Vaižganto jis nepasiteisins nei Dievui nei Tėvynei. Buvęs turtingas žmogus, bet lietuviškos spaudos skleidimo darbo nei kiek nerėmė. Maža to virto lenkomanu, lenkiškos kultūros skleidėju - kur reikia ir kur nereikia kalbėdavęs, pamokslus sakydavęs ir pamaldas vesdavęs lenkiškai. Nepateisinama istorija Plungėje, kur pilnoje vien lietuvių - žemaičių bažnyčioje, kur ložėje tesėdėjo vienintelis gerai ir lenkiškai ir lietuviškai suprantantis kunigaikštis Mykolas Oginskis mūsų Baranauskas prabilo lenkiškai. Koks iškalbingas Antano Žukausko - Vienuolio atsiminimas, kad su juo, dar paaugliu nuvykusiu į svečius kalbėjosi lenkiškai! Galėjo gi ir Seinų vyskupijos gyventojus pakreipti lietuvybės link, nepataikauti lenkams, bet lenkinamus ir sulenkintus sugrąžinti Lietuvai.

Vaižgantas tiesiai viešai išsakęs savo kritišką nuomonę apie A. Baranauską, pavadinęs jį lietuvių kultūros "renegatu" buvo perduotas į konsistorijos - vyskupijos kanceliarijos  teismą, tačiau byla supliuško.

"Šviesos aureolėje testovės A. Baranauskas akademikas, bet paskui misticizmas ir įgimtasis "uvėrumas" užmušė šitą liaudies herojų ir jis nebeatgijo, nors į pabaigą gavo pastangų atgyti"  - apibendrina Vaižgantas. Iš tiesų gyvenimo pabaigoje vyskupas darbavosi lietuviams - didžių pastangų dėka, savęs netausodamas, skubėdamas vertė į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą ir prie to darbo mirė.

IMG 2743
 

Juozas Tumas  - Vaižgantas dažnai rašydavo tiesiai ir šviesiai... Dailininko Jono Steponavičiaus paveikslo fragmentas.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 122 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top