Raimondas Guobis

Šventoji

Visi mes iš Šventosios. Kurį Butėnuose gimusį, augusį ar čia prigyti bandantį bepaklaustum, kas kaime jam nuostabiausia, visi kaip susitarę prabyla apie upę, apie Šventąją. Nors kiekviena karta tarsi išsaugojusi amžių tėkmėje paskendusį, nepalyginamai gražesnį upės paveikslą, bet ir šiandien savotiškai susenusi, sumenkusi ir nuliūdusi upė spinduliuoja šventa šios žemės dvasia.

Pasak legendų upė tą vardą pelnė savo vandens skaidrumu, pakrančių grožiu, pirmykščiu šventumu. Katalikybei įsigalėjus imta pasakoti, kad vardas atsirado po to kai kunigas ligonio laiminti važiuodamas netvirtu ledu pasukęs su žirgu, ir Švenčiausiuoju į sietuvą nugarmėjo. Butėnuose gi kadaise nesupratingiems mažiams apie kūdikių gimimą aiškindavo, kad juos sugavę upėje...

Šventoji -  lietuviškiausia upė, ji  ilgiausia vien mūsų šalies teritorija tekanti upė. Iš viso 241 kilometras gražiausiu ežerų vėriniu perskrostos tėkmės, svaigių vingių, skardžių, sraunumų, sietuvų, užuolankų. Apie 6 - 7 kilometrus Šventoji teka pietiniu Butėnų žemių pakraščiu. 

Sakoma, kad ir pirmasis Butėnų gyventojas Butėnas apsigyveno trobelėje prie Šventosios, Čia pat,senos vinkšnos viršūnėje gyveno gandrai, kuriuos dar ir busilais ar tiesiog bucėnais vadindavo. Tai - jau iš lenkų kalbos, kur žodis bucian ir reiškia gandrą. Senuose, dar lenkų kalba rašytuose dokumentuose mūsų kaimo pavadinimas rašomas ne kaip kitaip, o Buciany. Reiškia - gandrai. Nenuostabu, kad šiuo metu sodžiuje šie paukščiai pamėgę - gyvena gal net septyniuose gandralizdžiuose, o vasaros rytmečiais jie savo kalenimu ilgiau pamigusius žadina.

Raimondas Guobis

Tegyvuoja žuvys...

Upė ir jos žuvys, tai didi gamtos poezija. Atėjęs į paupį visada apsidžiaugi pamatęs žuvį. Ypač didelę, kaip ji žmogiško artumo pabūgusi neria į saugia gelmę.

Visais laikais senoliai vis prisimindavo, kad jų geraisiais metais tai nepalyginamai daugiau žuvies upėje buvę. Taip kalbėjome ir mes, tie kurie kibiųjų gružlių - kilbukų paprastomis, lazdyno kotais, meškerėmis po šimtą ir daugiau kasdien ištraukdavome. Gal net Dievas nežinojo kiek gi žuvų upėje tada buvo. Vėliau gi atsirado modernesnių, net brakonieriškų žvejybos įrankių, į upę pasruvo Utenos miesto pramoninės nuotekos, o kai pradėjo krėsti elektra, tai žuvelėms išaušo liūdnos dienos - mažai jų bepasiliko. Didelė nuodėmė šventai upei, nuodėmė bendruomenei, kad atsirado ir mūsų kaime augusių žmonių tapusių pragaištingaisiais "elektrikais".

Raimondas Guobis

Turtingiausias buvau

Tada, kai neturėjau

   Nei piniginės, nei raktų

   Nei dokumentų, nei jokių daiktų...

Raimondas Guobis

Apie savo tėviškę,

apie Butėnus aš dainuoju

Apie giliu slėniu tekančią 

Pasaulio gimsmu kvepiančią 

Upę Šventąją aš dainuoju

Butenų Ulyčela

Taj Butenų ulyčela

Stavi gražiai pastatyta

Unt kalnalio pastatyta

Žaliais medžiais apsadinta

(1936 - 2021)

Gimė 1936-09-29 Butėnuose ūkininkaujančių Aloyzo ir Kazimieros šeimoje, turėjo du jaunesnius brolius Robertą ir Stasį.

(1929 – 2020)

Moteris iš istorinės Kazlauskų giminės, Augusto duktė.

(1933 – 2021)

Gimusi mistiškame Kodžiupio sodžiuje - tarpumiškėse į šiaurę nuo Butėnų.

 (1925 - 2020)

Šventos Butėnų kaimo smiltys spalio 17 d. priglaudė Utenoje mirusios Eugenijos Budreikaitės-Baronienės kūną. Artimieji ir sodiečiai palydėjo inteligentišką, elegantišką, švelnios sielos moterį iš garsios Vilučių (Kanivolo) giminės.

 (1921 - 2020)

Mūsų žemės pakraštėlis neteko ko ne seniausio, žavingiausio žmogaus. Puikaus ūpo, sąmojo pilna iki pat dienų pabaigos išlikusi sodietė mirė liepos 8-ąją.