Raimondas Guobis

Viltingai mostelėjusi ranka, su šviesia mintimi ir švelnia šypsena pirmadienį mirė bene seniausias Anykščių krašto žmogus, Butėnų kaimo prie Svėdasų gyventoja Bronė Papučkaitė-Valuntienė. Po kelių dienų Ji būtų šventusi 103 metų sukaktį.

Išėjo kaip paslaptis, išėjo palikusi atminimą apie šviesius suitikimus su Ja, ypač aplankant Šv. Kalėdų, Užgavėnių šventėse, paliko ištartus skalsius, tačiau labai prasmingus žodžius. Paliko šviesą tiems kurie Ją pažinojo, kad ją toliau dalytume..

Šimonių girios sodžiuje gimė tolimų 1916 m. balandžio 8-ąją, augo taip pat pagirio vienkiemyje - Sliepšiškiuose, nutekėjo į Butėnus už Jono Valuntos, taip pat į jaukų pamiškės vienkiemį. Paprastas gyvenimas, šeima, dviejų dukrų džiaugsmas, po to žentai, anūkai ir jau anų palikuonys, kasdieniai darbai, bičiulystė su artimaisiais, giminėmis, kaimynais. Taip ramiai ir tekėjo gyvenimas, mirė vyras, našlavo beveik tris dešimtmečius, po to palaidojo ir abu žentus, gyveno pamiškės vienkiemyje daug metų viena, po to persikėlė pas dukterį Aldoną senojoje Butėnų kaimo ulyčioje.

Ir visai neseniai, tiesiog netikėtai Butėnuose pajutome, kad šalia mūsų tebegyvena gal seniausias Šventosios upės pakrančių žmogus. Džiaugsmingai sutikome, minėjome Jos gyvenimo šimtmetį, kuomet tik būdavo proga, svarbesnėse šventėse Ją lankydavome, gaudėme kiekvieną Jos pasakytą žodį. Nors jų įsiminiau nedaug, tačiau jie talpia prasme spinduliuoja.

"Man visi geri..." Jai visi buvo geri ir labai geri, nors ir kas netaip, viską pergalėdavo atleidimas ir viską gydanti meilė. Pasaulio išminčiai, teologai pripažino, kad veiksmingiausia priemonė bet kam pasiekti yra meilė. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kuris ypač rūpinosi socialiniu teisingumu, ganytojiškai kvietė įrašu po savo herbu: "Blogį nugalėk gerumu". Išmintingoji Debeikių krašto moteris Guobio Emiliutė yra pasakiusi, jog visko Lietuvoje pakaktų, visi laimingi būtų, jei nestigtų, būtų daugiau teisingumą lemiančio gerumo. Gerumas yra meilė, krikščioniška artimo meilė.

"Atvažiuok pavuogautų..." Tai, tarsi, kvietimas dažniau atvažiuoti į Butėnus, gamtos gražumu ir jos dovanomis, pirmiausia uogomis pasimėgauti, bičiulius aplankyti, ilgėliau pabūti ar visiems laikams gyventi pasilikti, juk čia yra visko ko reikia žmogui, čia telpa visas pasaulis.  

O jei tik trumpam atvažiuosi, tai negailėti laiko, kalbėtis, užsukti ten, kur tu išklausysi ir tavęs paklaus kaip gyveni, bus su Tavimi, džiaugsis, kad atėjai. 

"Kaip parvažiuosi paskambink..." Paskambink, kai parvažiuosi, nes jai rūpėjo - kaip Tu parvažiavai, ar laimingai? Tai, tarsi, pamokymas mums visiems - neapleisti artimiausių žmonių, bent jau paskambinti. Net tiems, su kuriais bičiulystę reikalai užtemdė ir tu nebenori kalbėtis, tarsi amžinai pasilikai pyktyje, tu jiems paskambink. Kaip pasakyta - viską mesk ir pirmiausia eik ir susitaikyk su artimu savo, nes pyktis, kaip nuodas tave diena iš dienos nuodys.

Visiems linkiu gyventi po šimtą metų - kaip aš..." Šimtmetis tarsi ir nedaug. Laikas nesuvokiamas, nesugaunamas, jo tarsi nėra,  nes jei jis amžinas, tai mūsų gyvenimas tėra sapnas, gyventi savo darbuose, savo žodžiuose, jausmuose, kuriuos būdamas gyvas dovanojai ir kurie pasidaugins, kai kiti juos dovanos jaunesniems ir taip laiko tiltais, ar laiko upe plukdys link Amžinybės uosto kur anksčiau ar vėlaiu susitiksim visi.

Butėnų kapinių smilčių kalnas tapo dar šventesnis, kaip po kiekvieno palydėjimo, po kiekvieno atėjimo čia jis tampa vis šventesniu. Kalnas kaip maldos, kaip susitikimo su Dievu vieta, tad čia atsinešame ir nerimą ir rūpesčius ir džiaugsmus, prisiminimus ir viltį.

 

Autoriaus nuotraukoje:
 
56301846 863040760703197 1228079085779943424 o

Butėnų senolė Bronė Valuntienė viltingai mostelėjo ranka ir išėjo...

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 66 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top