(1931 - 2015)

Pačiame gražume, didžiajame pavasario žydėjime karališkųjų Butėnų kapų smiltys priglaudė gegužės 19-ąją mirusią Valeriją Vilutienę, didelės, vitališkos giminės senmotę.

Atėjo į Butėnus iš Vikonių, kuomet ištekėjo už Juozapo Vilučio, į giminę dėl Vilučių gausos Kanivolais vadinamą. Pritapo prie smarkuolių Vilučių savo jausmingumu, darbštumu, aistra kantriai darbuotis, bičiuliautis ir šventes švęsti. Tiesumu ir valia, tad ir pati Valia buvo vadinama.

Kilusi iš didelės šeimos, persmelktos artimo meilės bendryste ir nuoširdumo, sesė Vanda ir broliai Alfonsas, Balys, Petras ir Donatas. Abu paskutinieji įkandin sesės Valios į mūsų kaimą atėjo, statėsi namus, dirbo, vaikus išaugino - gražūs, poetiški žmonės buvo. Gyvenimą mylinti giminė prasiskleidusi daugybe palikuonių, būriu pačio jauniausio atžalyno. 

Pokaris paženklintas netektimis skaudžiai palietė Valią - abu jos krikštytojai žuvo nuo atėjūnų ir jų talkininkų kulkų. Krikštatėvis partizanas, krikštamotė jų ryšininkė ir abu senosiose Vikonių kapinaitėse palaidoti.

Pasitikėjo Dievu - pagalbos ir gailestingumo galybe, jaunystėje suspėdavo šventadienio ankstų rytmetį kėlusi pamelžti grupę kolchozo karvių, savo ūkį apeiti, į bažnyčią  nukeliauti, parapijos tikinčiųjų bendruomenėje pasimelsti. Ir darbas jai buvo kaip malda, tautiškumo dorybių įkūnijimas.

Vertino tikrą bičiulystę, mėgo suėjimus, šokti, dainuoti - buvo paskutinioji iš dar gyvenusių garsiojo 1970 - 1980 metų  Butėnų etnografinio ansamblio - teatro dalyvių.

Darbu, malda ir artimo meile pažymėtas gyvenimas, darbštumo ir tiesumo dvasioje auklėti vaikai Virginija, Rimantas, Dangeras ir jaunas šį pasaulį palikęs Juozapas. Džiaugsmas anūkais ir proanūkiais, viltis ir atmintis gyviausia.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Orai

Nuorodos

Sukurta: Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje vienas svečias ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Scroll to top