Čia pateikiamos trumpos istorijos apie Butėnų kaimo gyventojus, kurie mus jau paliko.

 

Stefanija Žvirblytė

(1928 - 2017)
 

Pirmosiomis karštojo rugpjūčio dienomis Butėnų kaimo kapinėse palaidota visų pažįstamų švelniai, Stepunyte vadinta Stefanija Žvirblytė. Paskutinioji iš garsios Jurgio Žvirblio giminės vyresniosios kartos, liaudies dainininkės Anelės Žvirblytės dukterėčia, stipruolio Liudviko Žvirblio dukra. Gimė tuomet kai jos tėvelis po keliolikos Amerikoje praleistų metų sugrįžo į tėvynę ir jaukiame Pamargavonės vienkiemyje, smėlio kalvoje, šilų apsuptyje, prie mažo rausvu vandeniu nuo Kūdrių aukštumų besiritančio upelio apsigyvenęs sukūrė naują šeimą - ėmė gyventi meilės bendrystėje su iš tolėliau atklydusia mergina Stefanija.

Pradžios mokslus Butėnuose, vidurinę Svėdasuose užbaigusi Stefanija, nors nuo mažens svajojo tapti agronome, kolchozinės realybės pabūgusi pasuko kitu keliu - mokslo aukštumų siekė Vilniaus universiteto Chemijos fakultete. Universitetą baigusi kelis metus dirbo mokytoja - chemijos bei astronomijos mokė vyresnių klasių moksleivius Želvos (Ukmergės raj.) vidurinėje mokykloje, vadovavo tautinių šokių kolektyvui. Po to daugybę metų triūsė moksline bendradarbe Statybos ministerijos laboratorijoje. Svajinga vienišė, mylinti mišką, žolynus, paukščius, visus gyvulėlius. Kaip legendos kaimiečių lūpose klajodavo istorijos apie jos kates. Dažnai atvykdavo į tėviškės vienkiemį, gimtinę mylėjo. Senatvėje tėviškės sodyboje apsigyveno su bičiuliu Pranuku. Miškas, paukščiai, žvėreliai, sparnuočiams kiekvieną žiemą, net ir šilčiausią, sulesindavo po kelis maišus grūdų, kruopų ir kitokio lesalo. Jie suskridę, po vieną ar net po kelis aptupę snapais gardėsius imdavo nuo gerosios moteriškės delno. Naminės žąsys buvo vadinamos vardais, vištos ilgai ilgai pas ją gyvendavo, senatvės sulaukdavo. Buvo moteris žinojimu, supratimu, noru bendrauti, vaišingumu apdovanota. Viliojo kiekvieną dieną miško paslaptys, "monai", kerai tikriausi, ir paslaptingai nors gerokai suplonėjusią ilgo gyvenimo giją vis gi nutraukęs piktosios erkės įkandimas.

 

Antanas Kulvietis

(1939 - 2016)

Gimęs netoli Vadoklių, dabartiniame Panevėžio rajone, baigęs septynmetę mokyklą išėjo dirbti į MTS-ą, taip vadinamą mašinų - traktorių stotį. Pirmiausia prie ariančio traktoriaus - "prikabinėtoju", po kelių mėnesių ir traktorininku. Kariuomenėje tarnavo Urale bei Kazachstane - prie geležinkelio, prie įvairios technikos remonto. Jau buvo vedęs, tad su šeima ieškojo patogesnės vietos gyvenimui. Trumpai darbavosi "Bolševiko" bei "Žalgirio" kolchozuose, pakvietė į "Mičiuriną"...

Nuo 1970-ųjų gyveno Butėnuose. Pamenu tas dienas, kuomet kaime pasklido žinia, jog į pačią paskutinę senojoje kaimo ulyčioje sodybą - į Prūso Galo gryčią atsigabeno gyventi nauja šeima. Butėnų pradinėje mokykloje pagausėjo moksleivių - Kulviečių vyresnėlė Danguolė atėjo į pirmąją klasę. Buvo ir jaunesnių atvykusių ir mūsų kaime kai kas dar ir gimė, nes Kulviečiukų daug buvę - Ričardas, Jolanta, Šarūnas, Vytautas. Visai gausi, įdomi šeimyna. Neblogai buvę, nes darbavosi ūkyje gerai, pirmininkas Vladas Kalčys įvertindavo - skirdavo piniginių premijų, apdovanojo raštais, nuolat duodavo naują traktorių... Metai bėgo, vaikai išaugo, išsivaikščiojo savo gyvenimų gyventi, nebegyveno šituose namuose ir žmona.

Šiokia tokia vienatvė, ilgesys ir liūdesys, dėl ankstyvų vaikų mirčių. Kartą prasitarė, kad ne juokai - palaidojęs net keturis savo vaikus - viena dukrelė mirė visai maža. Nors pasiekiamais gyvenimo malonumais mėgavosi - skaitydavo knygas žiūrėdavo televizoriaus, kartais kokio stipresnio gėrimo išgerdavo, o ypač mėgo maloniai kvapnų tabako dūmą. Apie tabako auginimą, cigaretes, net savos gamybos, ir rūkymo alchemiją galėjo kalbėti valandas. Nors rūkė nuo aštuonerių metų, jokio blogumo nejautė ir beveik aštuoniasdešimties sulaukęs buvo vyriausias mūsų kaimo vyras. 

Griežtas, savo nuomone turtingas, ryžtingas vyras. Mus - Užgavėnių persirengėlius palaikęs išdykusiais vaikezais, net subarė, kad nesivalkiotumėm pakiemiais, ir taip gražiai mūsų švelniai mielą vaikščiojimą paįvairino, tarsi gyvenimiškai tikros druskos užbėrė...

 
---
 
Kaimynijoje
 

Stasė Tranienė 

(1922 - 2016 )

Savo dangiškojo globėjo Šv. Stanislovo dieną Utenoje mirė į 95 - ąją gyvenimo kalno aukštumą bekopianti Stasė Guobytė - Tranienė, mano senelio Antano vyresniojo brolio Prano Guobio duktė. 

Gimusi Bėdžių kaime, augo kartu su broliu Jonu, kuris prievarta paimtas į sovietų kariuomenę kaip 16-osios divizijos kulkosvaidininkas žuvo 1945 m. pavasarį, mūšiuose prie Liepojos. Jo, šauniojo Jasiaus visa giminė dešimtmečius gedėjo, jo iki šiol tebesigaili. 

Stasė labai jauna ištekėjo už Kunigiškių malūnininko, nuo Dusetų kilusio Prano Trano. Gerokai pavargo su dviem mažom dukrelėm kol vyras, sovietų nuteistas už politines pažiūras penkerius metus vargo Komijos lageriuose. Jam sugrįžus greit gimė ir sūnus Saulius, nuolat besišypsantis, nuoširdus vyrukas. Didžiąją gyvenimo dalį S. Tranienė pragyveno Kunigiškiuose, malūno savininkų Vilūnų namuose ant šventosios upės kranto.  Geros širdies, vaišinga, dėmesinga, tikriausios Guobių giminės išvaizdos, apdovanota dvasios ir kūno stiprybe. Senatvėje glaudėsi pas dukrą Onutę, išgyveno vyro, dukros Palmos ir sūnaus Sauliaus netektį, gausių jaunosios kartos palikuonių, giminių, artimųjų palydėta į Vyžuonų kapines, šilo ramybėje rymantį smiltėtą giminės kapą.

---

Juozas Venskus

(1939 - 2016)

Svėdasų kapinėse, giminės kape balandžio 15 d. palaidotas Juozas Venskus iš Butėnų, miręs Rokiškyje kur keliolika paskutiniųjų metų gyveno. Buvo smagus žmogus, daug metų triūsė kolektyvinio ūkio darbuose, ypač reikalingas būdavo rudenį, kuomet prie ratinio traktoriaus prisikabindavo bulvių kratomąją mašiną. Tik ir girdėdavosi: "Juzuk, kadu man nukratysi?

Pasiliko liūdesy žmona Veronika, dukros Aušrė, Laima ir Aida.

 
Elvyra Pliupelytė
 
 (1921 - 2016)
 
Ilgą ir prasmingą gyvenimo kelionę užbaigė viena iš Cecilijos (Vanagaitės) ir Antano Pliupelių dukrų Elvyra. Gimusi Kunigiškių kaime prie Svėdasų 1921 m. spalio 22-ąją, kur tėvelis dirbo pradžios mokyklos mokytoju, augo mūsų Butėnuose ir save laikė butėniete. Utenos gimnaziją baigė 1940-ųjų vasarą, tomis dienomis kai Lietuvos keliais žlegėjo sovietinių okupantų tankai. Įstojo į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, kurį baigusi dirbo Mokslų akademijoje. Dalyvavo pasipriešinimo prieš okupantus judėjime kaip Kęstučio apygardos štabo ryšininkė slapyvarde "Zita", 1950 m. buvo areštuota, nuteista 25 metus kalėti ir išvežta į Magadano lagerius. Nelaisvę kentė, sunkius fizinius darbus dirbo "Dalstroi" stovykloje. Po penkerių metų paleido į laisvę, Tačiau saugumas nuolat sekė, visur lydėjo "liaudies priešo" žymė, tik geriems žmonėms padedant įsidarbino Kauno respublikinėje agrochemijos laboratorijoje, 1975 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją. Išėjusi į pensiją aktyviai dalyvavo Vilnijos draugijos, "Kolymos" kalinių bendrijos veikloje, finansiškai rėmė Rytų Lietuvos mokyklas. Už pilietiškumą ir visuomeninę veiklą buvo apdovanota Jono Vileišio medaliu. Mirė šių metų sausio 14-ąją, palaidota Kaune.
Užuojauta sesėms Aldonai Murmienei ir Vitalijai Tamulevičienei bei visiems, artimiesiems, bičiuliams.
 
Janė Tamošiūnienė
 
(1924 - 2016)
 
Kilusi iš senos ir garsios Juzėnų giminės, linksmo kaimo siuvėjo Felikso ir jo žmonos Kostancijos (Šilinytės) vienturtė duktė, nes anksčiau gimusieji mirė visai maži, Paauglystėje pasiliko visiška našlaite, mat vienas po kito mirė tėvai. Augo kaimynystėje gyvenusio gerokai vyresnio pusbrolio Jono Juzėno globoje, tarsi viena iš jų gausios šeimos būtų. Ištekėjo jauna, už nuo Vyžuonų atklydusio kalvio Jono Tamošiūno. Pasipylė vaikai, išaugino du sūnų ir dukrą, išmokslino. Pašvenčių vienkiemyje gyvendama labai mėgo grybauti, uogauti, mėgo su žmonėmis, net iš ano Šventosios kranto sueiti, nuoširdžiai pasikalbėti. Išsikėlusi iš vėliau nugriauto vienkiemio, gal porą paskutiniųjų ilgo gyvenimo dešimtmečių gyveno pačiame kaimo centre, buvusioje kolchozo kontoroje (dabar čia bendruomenės seklyčia). Pergyveno ankstyvą savo dviejų sūnų - Juliaus ir Ričardo mirtį, buvo puiki pasakotoja, senosios sodžiaus kultūros, papročių ir net prietarų žinovė. Dažnai apie paupio įdomybes, tėvelio "burtus", su didžiu džiaugsmu apie triuką su "bėgančiu" pinigu, vestuvių, krikštynų, laidotuvių papročius vis pasisukinėdama, skarelę pasitaisydama paporindavo. Pamenu, kaip apgailėjo pusbrolio, žinomo rašytojo Juozo Baltušio - Alberto Juzėno netektį: "Neber familijas - Baltušis numire..."  Kelerius paskutinius savo ilgo ir nelengvo gyvenimo metus glaudėsi pas anūkę Justiną Vilniuje, kur mirė ir sostinės kapinėse buvo palaidota. Labai gaila, kad ne Butėnuose - taip  jaukiame Juzėnų giminės kampelyje, ten kur jie, kaip ir žemiškajame gyvenime, visi veik draugėje.
 
KAIMYNIJOJE
 
  • Rudenį Vilkabrukiuose pasimirė visiems butėniečiams gerai pažįstamas, iš Kunigiškių (Vyžuonų parapijos) kilęs Pranas Daugilis (1934 - 2015). Ypatinga užuojauta jį taip rūpestingai globojusiai Gabijai.
  • Vasario 16-ąją amžinybėn iškeliavo Artūras Putrimas (1962 - 2016), kilęs iš Vilkabrukių kaimo, gyvenęs Svėdasuose. Rūsti lemtis, didelis išgyvenimas artimiesiems, mat prieš kelis mėnesius buvo palaidotas jo vyresnis brolis Rimantas (1959 - 2015). Tą pat dieną - vasario 20-ąją, kai buvo laidojamas amžinos atminties Artūras, jo, bei brolio intencija Šv. Mišias Toronte aukojo pusbrolis, Pasaulio lietuvių išeivijoje ganytojas, prelatas Edmundas Putrimas.
  • Vilniuje mirė žinomas meno ir kultūros veikėjas Saulius Sondeckis (1928 - 2016), kuris vaikystėje, dar tarpukariu, vasaromis su tėvais lankydavosi stebuklingo grožio kampelyje -  dėdės kun. Aleksandro Mileikos valdomame Janonių dvare.
  • Mirė amžinasis Antanas - uteniškis, ilgametis Lietuvos ambasadų Pietų Amerikoje ir kituose kraštuose vadovas, žurnalistas, "Amerikos Balso" darbuotojas, išmintingas žmogus dr. Vytautas Antanas Dambrava - iš Butėnų kilusio miškininko, medžio pramonės technologo dr. Zenono Prūso, kurio lėšomis Svėdasų miestelio aikštėje buvo pastatytas paminklas svėdasiškiams partizanams, moksladraugis bei bičiulis. Laimė - ir man teko su amžinuoju Antanu bendrauti. Kalbėdamas apie mūsų naujosios Lietuvos problemas, kaip didžiausią siekiamybę ir sėkmės garantą išskyrė teisingumą; "Lietuva turi atsiverti teisingumui".

 

Sofija Pakštaitė

(1927 - 1915)
 
Šių metų rugsėjį, prabėgus vos mėnesiui po jaunesnės sesės Marytės mirties, į amžinybės pasaulį buvo pašaukta jau trečioji per du metus Mykolo Pakšto dukra Sofija Pakštaitė, kurios palaikus palaimingu tėviškės žemės švelnumu priglaudė gimtojo Butėnų kaimo kapinių kalnelis. Sekant prasmingiausiomis tradicijomis velionė palaidota į giminės kapą, kuriame ilsisi tėveliai, brolis Juozas ir jau minėta sesuo. Mokytoja, Anykščių švietimo skyriaus darbuotoja, ypatingai mylėjusi savo gimtąjį kaimą ir jo žmones.

 

Jonas Česonis

(1960 - 2015)

Miręs Vilniuje, jaunystėje gyvenęs Butėnuose, Audronės Valuntaitės vyras, palaidotas Butėnų kaimo kapinėse. 

 

Aloyzas Buitvydas

(1944 - 2015)

Daug metų gyveno Butėnuose, kartu su žmona Elvyra savo namuose globojo ir sūnui Raimundui padėjo auginti net šešias mergaites. Palaidotas Svėdasuose.

 

Marytė Pakštaitė

(1931 - 2015)

Rugsėjo 26-ąją Butėnų kaimo kapinaičių smiltys priglaudė amžinybei butėnietę Marytę Pakštaitę. Gimusi valakinių ūkininkų Karolinos ir Mykolo Pakštų šeimoje, augo kartu su seserimis Ona, Jule, Sofija ir broliu Juozu.

Kaimo pradžios mokykloje mokytojų Stasės Pumputienės, o vėliau Apolonijos Gliaudelytės - Pakštienės globoje išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti ir tėvynę bei pasaulį pažinti. Sekėsi ir nesisekė, štai skaityti tai labai mėgo, o atpasakoti ką paskaičiusi ar išgirdusi nelabai gebėdavo.

Ypatingi patyrimai, sąlytis su tolimu ir paslaptingu pasauliu  - tėvelio pusbrolio, garsiojo geopolitiko profesoriaus Kazimiero Pakšto viešnagės, jo pasakojimai apie Baltijos jūrą, vandenynus, Europą, Ameriką ir net tolimąją Afriką. Jo blizgantis automobilis ir vaikų laimė - kuomet pavežioja. Marytę, gi, labiau masino dviratis - ko paprašiusi ar paslapčia patvėrusi vis bandydavo važiuoti.

Seserys ir brolis išėjo moksluos, kūrė šeimas, o ji pasiliko tėvų namuose prie ūkio. Vienas po kito tuoj po 1950 - ųjų pasimirė tėveliai, pasiliko senojoje giminės gūžtoje - istorinėje "ūlyčios" sodyboje viena. Su didžia jėga, užsidegimu dirbo kolchoze, vis laukuose ar sunkiausią kroviko darbą - patikdavo tuomet dažnai ir į kokį miestą sunkvežimių pakrauti nuvažiuoti, daug ką pamatyti, patiko sunkiausią darbą su šypsena, vyrišku juoku pergalėti. Kiek tų darbų padaryta, kiek valandų, darbadienių ten ar ten sugaišta į nedidelę knygelę kruopščiai susirašiusi turėjo. Laikydavo gi dar ir karvę, kiaulių, vištų - juk grūdų už darbadienius iš "kulkozo" nemažai gaudavo...

Visą gyvenimą gaivino knygos. Pamėgo jas skaityti dar vaikystėje, mat motina neeilinė skaitytoja buvusi, o ką paskaičiusi dažnai į trobą susirenkančioms kaimynėms papasakodavusi. Nuotykiai, detektyvai, ypatingai Agatos Kristi raštai patikdavę, bet pakliūdavę ir visai prastų knygų - kur tik blevyzgos ir seksas, tokios, papiktinusios knygos neskaitydavo, kaip šventraštyje patariama - į šalį atidėdavo. Knygas skaitė ne tik iš savosios, bet ir Svėdasų, net Utenos bibliotekų - atveždavo netolima kaimynė. Skaičiusi veik iki pačios gyvenimo pabaigos - lemties dvelksmą šviesiu knygų pasauliu pergalėdavo.

Smėlis, vis tas šviesus, lengvas, švelnus ir viską numaldantis mūsų šventojo kalnelio smėlis.

 

Benas Baronas

(1944 - 2015)
 

Saulėtą rugpjūčio 25 - ios popietę Butėnų kaimo kapinių smiltys priglaudė butėniečio senos, istorinės Augustino Žvirblio giminės palikuonio Beno Barono kūną. Mįslingas sutapimas - žinia apie mirtį pasklido besibaigiant garsiajam proseneliui skirtos Butėnų dienos susibūrimui. Gyvenimo negandų ir negalių išvargintas buvęs Šiaurės jūrų laivyno bocmanas savo valia įsėdo į amžinybės laivą.

Gimęs 1944 m. rudenį, pakrikštytas Benu - Mykolu, augo gausioje, net 11-os vaikų Janinos Žvirblytės ir Algirdo Baronų šeimoje. Guvią poetišką prigimtį gaivino dar ir sąmojo kupinos močiutės, tikriausios pasakotojos, linksmosios sodžiaus eiliuotojos Anelė ir Ona, įvairiais keliais bandę eiti, visą amžiaus istorijos spalvingumą, prieštaras atspindėję dėdės ir tetos. Mokykla, darbai, darbeliai, juokai juokeliai ir tarnyba sovietiniame kariniame laivyne Murmanske. Pasakodavo, kad buvęs ir bocmanu, vikriai mosuodamas rankomis kartais parodydavo kaip tekdavo mojuoti signalinėmis vėliavėlėmis laive.  Kartais pratardavo, kad iš butėniečių - buvusių jūreivių būtų galima sudaryti visa laivo įgulą, tik ta komanda jau palengva ėmė keliauti į Anapilio vandenynus.

Poetingas gyvenimas tėviškėje, dar tėvų suręstame jaukiame name - sako kaip "jaunakuriams" davusi valdžia medžiagos labai geros iš paties Žaliamiškio. Žemiškosios meilės ir pilnatvės pajauta su žmona Danute, išaugino du smagius sūnus Deimantą ir Nerijų. 

Benas būdavo visuomet be skubos, vis ką nors ypatingo pastebėdamas, pasigėrėdamas, kumelaitę Apolionija vadinamą paragindamas ir uždainuodamas: "Jei manęs nemyli, Apolonija, aš tave išvešiu į Saksoniją..." Tokia mįslinga Antrojo pasaulinio karo vokietmetį Lietuvoje menanti dainelė.

Sodybą puoselėjo, puošė. Iš lauko akmenėlių apskričiausių nuo didesnio iki pačio mažiausio beveik žmogaus ūgio piramidę buvo sukrovęs, kelias barzdotų vyrų galvas iš medžio išdrožęs kaip sargybinius sustatė kieme. Kas tai - kunigaikščiai didieji, ar rusišku šalmu apvožtas sovietinis karys Ivanas Fiodorovičius į žvaigždes žvalgosi. Idealiai tos žvalgo akys buvo išskaptuotos, net pats liaudies meistras Zenonas Valunta apžiūrinėjo ir tyrinėjo, mat jis savo drožiniams labai originaliai, prikaldamas didesnes ar mažesnes sagas akis įstatydavo.

Poezija perpinta šneka ir net sėkmingi eiliavimai, kaip gražiai su gilių atodūsių intonacijomis apie Butėnus apie savo šeimą, tėvelius jis rašė ir ką parašęs deklamuodavo. Net prisimerkdamas, susigraudindamas, pačia tikriausia butėnietiška šnekta. Kaip Šventoji teškena, vakarais rūką kelia, kaip tėtis gano aveles, o sugrįžęs sveikinasi su gausia gentimi, bučiuoja vienuolika apglėbęs, o mama vaišina kvapnios duonos rieke, ant ajerų patalo kepta. Pasakų pasaka, kuri pasibaigia lemtingu pavasariu, atėjusia mirtimi, kai niekas darbo nevengia, o tėtės batai po girnom numesti, nes pats jisai į kapą žengia, skamba Bethoveno maršas gedulingas ir gėlės švyti verkiančiais žiedais. Rašęs ir apie grybų vestuves, obelį "papinką", apie kleboną Survilą, ir apie krikštatėvį, dėdę Gediminą, kurs pasiligojęs valandų valandas sėdėdavęs kėdėje, žvelgdavęs pro langą ir laukdavęs ateinant Benuko gatve. Pasivaišins, pasikalbės...

 

Valerija Rimkutė - Vilutienė 

(1931 - 2015)

Pačiame gražume, didžiajame pavasario žydėjime karališkųjų Butėnų kapų smiltys priglaudė gegužės 19-ąją mirusią Valeriją Vilutienę, didelės, vitališkos giminės senmotę.

Atėjo į Butėnus iš Vikonių, kuomet ištekėjo už Juozapo Vilučio, į giminę dėl Vilučių gausos Kanivolais vadinamą. Pritapo prie smarkuolių Vilučių savo jausmingumu, darbštumu, aistra kantriai darbuotis, bičiuliautis ir šventes švęsti. Tiesumu ir valia, tad ir pati Valia buvo vadinama.

Kilusi iš didelės šeimos, persmelktos artimo meilės bendryste ir nuoširdumo, sesė Vanda ir broliai Alfonsas, Balys, Petras ir Donatas. Abu paskutinieji įkandin sesės Valios į mūsų kaimą atėjo, statėsi namus, dirbo, vaikus išaugino - gražūs, poetiški žmonės buvo. Gyvenimą mylinti  giminė prasiskleidusi daugybe palikuonių, būriu pačio jauniausio atžalyno. 

Pokaris paženklintas netektimis skaudžiai palietė Valią - abu jos krikštytojai žuvo nuo atėjūnų ir jų talkininkų kulkų. Krikštatėvis partizanas, krikštamotė jų ryšininkė ir abu senosiose Vikonių kapinaitėse palaidoti.

Pasitikėjo Dievu - pagalbos ir gailestingumo galybe, jaunystėje suspėdavo šventadienio ankstų rytmetį kėlusi pamelžti grupę kolchozo karvių, savo ūkį apeiti, į bažnyčią  nukeliauti, parapijos tikinčiųjų bendruomenėje pasimelsti. Ir darbas jai buvo kaip malda, tautiškumo dorybių įkūnijimas.

Vertino tikrą bičiulystę, mėgo suėjimus, šokti, dainuoti - buvo paskutinioji iš dar gyvenusių garsiojo 1970 - 1980 metų  Butėnų etnografinio ansamblio - teatro dalyvių.

Darbu, malda ir artimo meile pažymėtas gyvenimas, darbštumo ir tiesumo dvasioje auklėti vaikai Virginija, Rimantas, Dangeras ir jaunas šį pasaulį palikęs Juozapas. Džiaugsmas anūkais ir proanūkiais, viltis ir atmintis gyviausia.

 

Elena Jankauskienė

(1926 - 2015)

 
Gegužės 1 dieną, po gedulingų pamaldų Svėdasų bažnyčioje, karstas pagal senąsias tradicijas buvo įneštas į šventovę, Butėnų kapinėse palaidota Utenoje mirusi Elena Pakštaitė - Jankauskienė. 

Dėl gausybės Butėnuose gyvenusių Pakštų jų kiemas, sekant šeimininko vardu buvo vadinamas Tamošiaus, o vaikai -  "Tamošiokais". Vyresnioji sesuo ištekėjo čia pat kaime už Milčiuko, kiti gi, praūžus Antrojo pasaulinio karo frontui tebebuvo namuose. Trys broliai padėjo tėvams ūkyje, imdavosi ir kitokių darbų, ieškojo uždarbio, vienu metu darbavosi ir Antano Šukio terpentino dirbtuvėje Čiukuose. Sugrįžę sovietai pašaukė, ėmė gaudyti jaunus vyrus tarnybai jų kariuomenėje. 

Tamošiokai, kaip ir daugelis nepakluso, slapstėsi sodyboje įrengtame bunkeryje, bet kažkaip kam nereikia išsitarė ir žinia apie jų prieglobstį pasiekė okupantų valdžios talkininkus Svėdasuose. Rusų kareiviai ir skrebai atėjo 1944 m. gruodžio 22-ąją, du brolius - Vladą ir Kazimierą nušovė, apiplėšė, o jauniausiąjį Bronių nugabeno į Rokiškio kalėjimą, kur ir šis pasimirė. Tragedija amžiais prislėgusi tėvus bei seseris.

Elena pasilikusi tėviškės namuose ištekėjo - "užkurys" Stasys Jankauskas atėjo iš gretimo Janonių kaimo. Darbavosi abu kolchoze, buvo geri, teisingi, tikintys ir patriotiškai nusiteikę žmonės - Lietuvai atgimus per šventes būdavo metų, kad kaime tik ant jų trobos didžiausių švenčių proga suplazdėdavo lietuviška trispalvė. Senatvėje apsigyveno Utenoje. Prieš metus sulaukęs 89 metų pasimirė vyras Stasys, o šiemet juo pasekė ir tiek pat metų išgyvenusi Elena.

Užuojauta dukrai Laimai Pusvaškienei ir artimiesiems.

 

Ona Strolienė

(1928 - 2015)

 Penktadienį, gegužės 15 dieną didelio būrio artimųjų, giminių, pažįstamų, buvusių mokinių Svėdasų kapinėse palaidota mokytoja Ona  Žvirblytė - Strolienė.

Gimusi pačioje 1928 metų pabaigoje didžiąjame Butėnų kaime Onos (Kemėšytės) ir Juozapo Žvirblio, sodžiuje vadinamo Stanislavioku, šeimoje, augo kartu su vyresne seserimi Regina, gerųjų tetų globoje. Senelis Stanislovas buvęs puikus siuvėjas ir draudžiamos lietuviško spaudos platintojas. Jo sūnus Juozapas išvyko uždarbiauti į Petrapilį, o vėliau į pačią sostinę Maskvą. Ten buvo įsteigęs puikią lietuviškų valgių valgyklą, adresu: Pokrovskaja Nr. 3, kur pasistiprinti, gardžiai pavalgyti užsukdavo Antanas Žukauskas - Vienuolis ir kiti to didžio miesto lietuviai. Rusijoje Juozapas susitiko išsilavinusią ir tautiškai susipratusią lietuvaitę Oną Kemėšytę iš Vyžuonų. Mergina dėdės, kunigo Fabijono Kemėšio skatinama baigė šeimininkavimo bei kulinarijos mokyklą Varšuvoje. Buvo numatyta darbuotis "gaspadine" prie kokio gero klebono, tačiau jos pažintis su smagiu butėniečiu J. Žvirbliu, meilė tikroji gyvenimą perkeitė. Jų dukra Regina gimė dar Maskvoje, su ja visai maža, ant rankų Žvirbliai parvyko į Lietuvą. Lemtis gyventi nuostabiausiame Butėnų kaime. Įsigijo bene 9 hektarų sklypą, statėsi patogesnius trobesius, sodino sodą ir nuostabiąją beržų alėją, didelė dalis jos medžių tebežaliuoja ir šiandien. Tvarkėsi neblogai, sekėsi, gimė dar viena dukra Ona. Regina, gi, paragavusi skaičių mokslų tapo visai nebloga buhalterijos žinovė, Ona, gi, baigė Universitetą ir tapo anglų kalbos mokytoja. Egzotiška, perpinta senosios Anglijos vaizdais, ta kalba griaudėjančiais roko muzikantais. "Nebuvau nei Londone nei kur kitur, tokia ten iš manęs ir mokytoja..." prasitardavo 1951 - 1990 m. Svėdasų vidurinėje anglų kalbos mokiusi mokytoja. Bet kas netingėjo, gebėjo tą demokratiniu pasauliu dvelkiančią kalbą perprasti, tai visai neblogai išmoko. Kiti gi išspausdavo tik trejetui - pagrindų jokių nebuvo, ypač tie kurie, kad ir Žaliojoje atsitiktinių jaunų mokytojėlių be jokio išmanymo ir aistros mokyti. Tad pasitelkdavome visą išmanumą, tiesiog įsimindavome šį tą ir visada patenkinamai vertinantį pažymi pelnydavome. Bet gera buvo mūsų mokytoja, net pagirdavo ir tas laikas įstrigo atminty kaip labai geras.

Mokytoja ne tik stropiausiai mokykloje triūsė, bet visuomet savo gyvenime kažkuo rūpinosi - tai tetulės, tai dar artimesni žmonės, namų ūkis ir iki pat gilios senatvės gaivinę nuolatiniai prisilietimai prie žemės nedideliame darže. Juk buvo Butėnų sodžiaus, romių pašvenčių žemdirbių vaikas.

Užuojauta dukrai Virginijai, sūnui Ringaudui ir artimiesiems

Nuorodos

2% parama

Butėnų bendruomenę galite paremti skirdami 2%

Butėnų kaimo bendruomenės kodas 300137308
Banko Swedbank kodas 73000
Butėnų kaimo bendruomenės sąskaitos Nr. LT267300010091303166

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 15 svečiai (-ių) ir narių nėra

Draugai

fejospasaulis.lt

Patalpinta:

Hostingas Serveriai.lt

Lankytojai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Sukurta: Origins.lt

Scroll to top