Raimondas Guobis

DSCF1688Išsigiedrijo. Gumbuotu plentu nuo Svėdasų atriedėjau iki vartų į gimtąjį kaimą. Pro Šv. arkangelo Mykolo stogastulpį, su tyliu susimąstymu ir trumpa malda leidausi į pietus, į paslapingąjį, kaskart vis naujomis pajautomis atsiveriantį slėnį, kuriame vasaros saulės skaidrume snaudė didysis kaimas.

Tyla, kokios seniai čia negirdėjau. Be žmogaus? Na ne, išnėrė moteris dviračiu. Kėkštagalio link. Vėliau patyriau, kad tai kiemus lankanti Vita, mat renkanti aukas paremti pasimirusiai Marijai Zaborskienei, kurią mažybiškai vadindavo Marusia. Prasminga tradicija, nes nors ir nedaug čia žmonių telikę, tačiau sunkią dieną sudeda ir tris šimtus eurų.

Žilvičiai. Jų stori kamienai, nulaužytos, veik nunykusios viršūnės. Jie poroje stūkso anapus kelio ties Motiejūčių kiemu. Pakštų gryčios mistika. Didžioji vinkšna ramybėje. Aukščiau pučiantis nemenkas vėjas į slėnį neužklysta. Pliupelio namas - paradinių baltų betoninėje plokštumoje įspausti Gedimino stulpai išsaugoti sovietmečiu.

Tyla ir prie Augustino kiemo, ten kur mes kadaise "čižiką" mušdavome, gandralizdžių ramybė, tikriausia aukštojo lizdo impresija, senasis kryžius, kapinių kalnelio rimtis ir saulėlydžio variu nudažyta amžinoji Šventosios tėkmė...

Autoriaus nuotraukose:

DSCF1689

Pirmojo žiemos vakaro tyla

 

DSCF1688

Vinkšnos karūna be virpesio 

 

DSCF1687

Inteligento namų klėties rankena

 

DSCF1690

Gandralizdžio impresija...

 

DSCF1695

Kalno amžinybės tyla... 

 

DSCF1692

Tėkmė ties Mačeikos sietuva...

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 116 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top