Raimondas Guobis

Šilų džiaugsme...

Tas rytas buvo po didžiųjų Šv. Lauryno atlaidų, šventės anapus Šventosios, aukštajame Jononių kaimo kapinių kalne. Nežinau ar šeštadienio popietę vėjas ir besikeičiančio oro skaidrumas nunešė giesmės ar bronzinio, didelio ir labai skardaus varpo aidą iki mūsų didžiojo kaimo ar bent jau Pamargavonės vienkiemių?..

Tą, dar lietaus gaiva paženklintą, perkūnijų nuskaidrintą rytą aš ir vaikščiojau po šilus prie Pamargavonės. Ten, kur savo rausvus vandenis nuo Kūdrių kalnų gena nedidukas, rausvavandenis, su triukšmais per akmenis besiritantis Liudviko upelis, kur smiltėto keliuko dauboje jis į nedidelį tvenkinį išsilieja ir tik po to išsprūsta į žiogų svirpimų skambančią Margavonės pievą. Skubinasi mažylis į Šventosios glėbį. Dar ir jis atneš vandens, kurio šią vasarą neregėtai ištvinusioj upėj nestinga.

Žolynai vis dar nakties dangiškojo prausmo skaidrumu, tarsi brangakmeniais užsilikusiais ant žalių lapų lašais spindėjo. Ant rausvų, mėlynų uogų karoliukų, ant karpytų lapų, kaip žemiškosios žvaigždės - dieviškąjį pasaulio tobulumą adoravo... Nors, kai kas ryte grybauti išėjęs prisirinko tik voveraičių, tačiau daugelyje vietų jau ne visai jaunučiai kazlėkai tiesiog tiltais per kalnelius ritasi. Ženklas, kad tuoj tuoj miškai savąsias dovanas dosniai dalinti ims...

Šventosios pasaka

Upė šiemet rūsti. Kodėl ji tokia? Jei tokia būtų visuomet buvusi, tėvai vaikystėje mūsų prie upės matyt nebūtų vienų leidę. Prie akmens srovė neša neregėta jėga. Prieš tėkmę beveik negali paplaukti, ir neregėtai gilu. Maudynėms tenka ieškoti vietos žemiau, tuoj už posūkio kur upė nuo kranto visai negili, kur pakrantė išpilta smėliu, nuo pušynėlio atitverta tankiais karklynais. Ir žuvų beveik nematyti, ir žolės karališkos dugno veik neužvaldę, matyt jų didybę didžiųjų liūčių vandenys paskandino, nunešė pasroviui. Nors suradau Karališkųjų buveinę. Pakeliu, kaip brangiausius karolius, kokia tobulybė... Prie žilvičio tylu, net vėjas tą vakarą tyli, žavintis akmenų rausvumas, keliuko vingis, per šaknų slenksčius besiritančio.

"Čižiko kiemas" ir senovės inkliuzai

Buvusiame Augustino, vėliau Zobarsko, o dabar Roberto kieme tylu. Kaip ir prieš daugelį metų, nuo trobos pievelė tarsi nusileidžia į mažytę daubą, o prieš senąjį tvartą vėl pakyla. Tvartas tas istorinis, manau, kad kokių 120 metų amžiaus, gali ir tų pat metų su senuoju kryžiumi, kurio pašakny išrėžti skaitmenys 1892, būti. Koks grožis mūro. Kompozicija tikriausia - vienoje vietoje akmenys, jų mozaikos, išdėliotos pilko betono sienoje, kitur raudonos plytos, vis kitaip sudėtos, spindi. Pasakiškas statinys. Kiemas taip pat pasakiškas, kiek malonių valandų čia praleista mušant "čižiką" ar kerepėtą, žaidžiant taip gerai stuburą išmankštinančio "Liūlio".

Apaliutės gryčia snaudžia ramybėje po senmedžiais, alyvų apsuptyje, vis dar žymūs dviejų beržų aprėminti takelio vartai. Tolėliau - taip pat galu į gatvę atsuktos Pakštų trobos sienojai, sunerti kryžmomis sienų rąstai tiek suskeldėję, tiek visagalio menininko laiko išpuošti, kad žydi tikriausiomis saulutėmis...

Tarsi Akropolis...

Ten, ant didžiojo kalno, ten kur susitinka iš visų pasaulio šalių atlėkę vėjai ir nutaria kuria kryptimi skrieti, aplink, kiek akys užmato, plyti žali toliai, beveik iki horizonto. Labiau į rytus, buvusios karvidės, sandėliai, gyvenvietės fragmentas, kairiau - Barono vilos pasaulis. Pušyno siena įrėmintas kedrų namas, nameliai turistams, konferencijų salė, vila, dauboje tyvuliuojantis Kerpio ežeras, aptvarai, iš kurių kyšo raguotos ir plikos elnių bei danielių galvos. Tolėliau - abiejų Valuntų sodybos, tolumose besiganančios karvės, molinis tvartas, tarsi pavertos Kėkštagalio trobos ir už kalvos su sodo ketera pasislėpęs Butėngalis. Aukštai virš viso šito peizažo kyšo Varkujų aukštumoje esąs telefono bokštas. Dar atsimenu, kai nuo tenai matydavosi du melsvi Debeikių bažnyčios bokštai. Nepaprastai aukšta vieta, dieviška vieta. Triukšmingai mykiančios avys, tokios energingos, be perstojo judančios, jų artumo aitrus kvapas, tvora tinklo, už kurio ir buvusių kultūros namų pamatai. Laiptai - kiek kartų ten buvo eita, kad bibliotekoje pasirinkti tokių puikių, pažinimo pasaulius plačiai atveriančių knygų, pažiūrėti kino ar vietinių saviveiklininkų spektaklio, liaudies dainuotojų dainų pasiklausyti... Akropolio simbolis. Neliko kultūros židinio. Tai kas, kad buvusi kontora - bendruomenės namas nupirkta, tik pagaliau paaiškėjo, kad niekam jų tarsi ir nereikia?..

Vakaro stebuklas

Paprastai tylioje kaimo gatvėje, tarsi stebuklas pasirodė šeši vaikai, paaugliukai linksmuoliai. Ties pienine pasuko paupio link. Kaip ir dera, po pakelės obelaite pasirinko rausvų, jau visai gardžių obuolių. Klimų anūkai Gabrielė ir Dovydas iš Vokietijos, dar trys iš kažkur kažkur, nematyti, ir vienintelis vietinis - Nojus. Jis tai tikras spiritas. Neseniai sugrįžo iš karinės stovyklos Varėnoje. Rodo jo kareivystę patvirtinantį žetoną ir prasitaria, kad dėl ateities perspektyvos apsigalvojęs - būsiąs karininku.

 

Autoriaus nuotraukose:

Sekmadienio rytmečio rasomis spindinti žolyno žvaigždė

 

Gražios, karališkai raudonos miško uogelės

 

Kazlėkai pranašauja, kad tuoj tuoj ims dygti ir patys geriausi grybai...

 

Pamargavonės vienkiemis

 

Šventosios vingis priešais Keliavietę

 

Dieviškas vėrinys

 

"Čižiko kiemo" idilė