Aukštaitijos partizanų vado šimtmečio diena

Raimondas Guobis

Praeitą šeštadienį Andrioniškyje bei Troškūnuose - Anykščių krašte, iškilmingai pažymėta Aukštaitijos pokario partizanų vado Antano Slučkos - Šarūno šimtmečio sukaktis. Troškūnų bei Anykščių jaunieji šauliai bei kiti piliečiai pagerbė žygiu, atminties valandėlėse pagarbiai prisiminta pokario kovų istorija, melstasi bažnyčioje, klausyta istorikų pranešimų, stiprintasi koše...

Aukštaičių vadas

Antanas Slučka gimė 1919 m. balandžio 19-ąją Troškūnuose, senojo vienuolyno namuose, kur gyveno gausi zakristijonu tarnavusio Prano Slučkos šeima. Jo gyvenimas buvo kupinas didžių užmojų: mokėsi pranciškonų gimnazijoje Kretingoje, rengėsi tapti vienuoliu, tačiau savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, po to studijavo mediciną, o vėl sugrįžus sovietams gimtųjų Troškūnų apylinkėse subūrė pirmuosius kovotojų prieš okupantus junginius. Pasižymėjo kaip sumanus ir išmintingas vadas, su didžia pagarba ir dėkingumu atsiliepdavo apie partizanų rėmėjus, ypač paprastus sodiečius, pergyveno dėl kai kurių tautiečių abejingumo, bendradarbiavimo su okupantais. Lemtingų 1949 m. pradžioje buvo paskirtas visos Aukštaitijos - Rytų Lietuvos karaliaus Mindaugo srities partizanų vadu. Žuvo išduotas, kartu su bendražygiais - žmona Joana - Neringa ir Juozu Jovaiša - Lokiu 1949 m. spalio 28 - ąją Butkiškio kaime, srities vadavietės bunkeryje.

Pradžia ir pabaiga

Minėjimo dalyviai prieš vidurdienį susirinko Butkiškio kaime, netoli Andrioniškio, prie šviesaus pašilės kalnelio, kur po neturtingų ūkininkų Jovaišų trobele pokariu buvo sumaniai įrengtas vienas unikaliausių lietuvių partizanų bunkerių. Jis buvo dviejų patalpų. Aukštutinę su žemutine jungė gal penkių metrų gelmėn besileidžiantis tunelis. Gilesnioji patalpa buvo labai ankšta, ją dengė beveik penkių metrų lakaus smėlio sluoksnis, ji buvo įrengta kasant šachtiniu būdu - visą iškastą žemę per angą ištraukiant į žemės paviršių. Visus reikalingus sutvirtinimus patikimai įrengė buvęs Lietuvos kariuomenės pionierių kuopos karys, apkasų, žeminių ir kitokių įtvirtinimų rengimo specialistas Balys Žukauskas - Princas. Kelių dešimčių metrų slaptas išėjimas - tunelis turėjo laiduoti visišką saugumą, užklupus priešams - šimtaprocentinę galimybę sėkmingai pasitraukti. Prisiminėme niekšingą išdavystę, kankinamų vyrų valią - jie gebėjo išsilaikyti tris dienas, tačiau nežmoniškų kančių neatlaikė. Kuomet sovietinių karių būrys keliais žiedais apsupo sodybą, kuomet veržėsi į bunkerį ir nebeliko jokios vilties ištrūkti, vadas bei jo bendražygiai nepasidavė - susisprogdino. Tarsi kadaise mirtį o ne belaisvę pasirinkdavę senosios Lietuvos karžygiai. Tačiau Butkiškyje gyvi pakliuvę kovotojai kankinami parodė daugiau bunkerių Šimonių girioje ir grandine nusiritusi tragedija sunaikino beveik visus geriausius, visą Algimanto apygardos branduolį.

Garbė lietuviškam sodžiui

A. Slučka - Šarūnas apygardos leidinyje "Neįveiksi, sūnau šiaurės" lygiai prieš septyniasdešimt metų, 1947 m. vasarą rašė: "Lietuvių tautoje komunizmo šaknys nerado tinkamos dirvos; tauta, išskyrus dalelę recidivystinių nusikaltėlių, išsigimėlių ir kitokių penktosios kolonos "didvyrių", vieningai atmetė atneštąją "saulę" ir išėjo aktyvion kovon. Kaip ištikimiausias tautos elementas pasirodė Lietuvos kaimas, ir tik jam tenka garbės aureolė, taip gražiai spindinti per kaimo žaliųjų, jaunųjų žiedų, geltonkasių sesių, pilkasermėgių sodiečių ir senučių motinų vargą, kančias ir aukas. Per amžius liks dėkinga Lietuva ir partizanas apdainuotam sodžiui..."

Perskaičius maldą už žuvusius ir žygin pasirengusius pastiprinau partizaniška malda prieš žygį: "Tavo vardu Viešpatie, pradedame šį savo žygį./ Laimink mus pro vargus ir pavojus į laimėjimą./ Laimink, Viešpatie, savo kovotojų būrį..." Žengėme šlapiu paraistės takeliu į vakarus. Greitai per medkirčių apnuogintus kalnynus išlindome prie didžiojo vieškelio, šalia "betono karaliumi" vadinto inžinieriaus Prano Morkūno sodybos. Mažieji troškūniečiai šauliukai, jų buvo net septyniolika, vado, mokytojo Algirdo Pupkio paraginti vikriai apkabindami išmatavo milžiniško klevo kamieno storį. Tikriausias dručkis - prireikė gal aštuonių mažiukų glėbio.

Latavos slėnyje

Apskritomis kalvomis, stipriai akinami plieskiančios saulės, šviesiu vieškeliu per Svilelių kaimo žemių pakraštėlį, tolėliau palikdami Pagriežių ūkininko Gedimino Burkausko želdynus, leidomės į Latavos upelės slėnį. Pasukę dešinėn šilo smėliakeliu išlindome į patį Daugulų kaimo istorinį centrą. Tas kaimas taip pat paženklintas partizaninio judėjimo įvykiais: čia, miško ūksmėje 1945 m. liepos mėnesį susirinko apie šimtas partizanų, buvo įkurta Šarūno rinktinė, kurios vadu ir tapo A. Slučka - Šarūnas; Morkūnų sodyboje 1947 m. vasaryje žuvo partizanai Ąžuolas ir Margis. Linksmokas vaizdelis - juoda karvė neramiai lakiojanti pirmyn ir atgal, kol pro šalį praplazdėjo jaunuolių nešamos raudonos spalvos vėliavos bei trispalvė. Peržengę istorinę, Mindaugo sutartyse minimą Latavos upę kilome į kalvą, dešinėje milžiniškų nudžiuvusių medžių stuobriais pilkavo, buvęs Vaišvilų dvarelis, paslaptinguose kemsynuose savo praeitį slėpė. Karčių gyvenvietės tiesę peržengėme sparčiai. Atmintyje Morkūnų ir Žąsinų šeimos tragedijos - dėl tų žmonių žūties kaltinami partizanai, gal jie buvo nusikaltę bendradarbiavimu su sovietais, gal įvyko klaida, juk vyko karas...

Pasukome dešinėn, po to iš šviesiojo vieškelio - kairėn į laukelį, pro pilką, samanėlėmis apaugusį Gečionių kaimo kryžių įsmukome į senojo kaimo senmedžių ūksmę. Lietuvišką gyvastį amžių amžiais išsaugojusio sodžiaus dvasia, po storakamienėmis liepomis, čia tebeaugančiomis tiesiomis eilėmis, po senutėliu kryžiumi, Alfonso Matijošiaus sodyboje stabtelėjome trumpam atokvėpiui ir užkandžiui. Šeimininkas su žmona ir su gausiu savojo jaunimo, savaitgalį leidžiančio pas tėvus būreliu gyvai domėjosi mūsų žygiu. Prisiminėme pokariu kaime gyvenusią vieną svarbiausių Šarūno ryšininkių Janiną Žeimytę - Živilę, teko pasakoti ir apie kai kam nematytą Aukštaitijos vėliavą, priminti šiais laikais taip svarbų lotyniško įrašo suvokimą "Tėvynę laikyk visu pasauliu".

Lietuviškos džiunglės ir Mažionių kalvynas

Pro istoriko Domo Butėno namus - jų pirmapradis grožis, per didingais medžiais ošiančią Kontrimo sodybą, keliute per kiemo vidurį išėjome į žolių džiunglėmis vešintį drėgną paraistės slėnį. Bridome iki pat pečių, patiems mažiausiems Troškūnų šauliukams žalumynai buvo aukščiau galvų. Kelią rodė vėjelio plakamų vėliavų spalvos, per javų lauką išlindom į šilo laukymę su medžiotojų pavėsine ir jau greitai kirtome Karčių - Latavėnų vieškelį, Kryžkelėje pasukome į Mažionis, pro Gaidamavičių pakrūmę, molingu laukeliu išėjome prie Petro Jazoko sodybos. Prisiminiau jo posakį, dažnai kartotą žodį "Žinoma". Pro baltuojantį kryžių neregėto senumo obelį įžengėme į sodybą, stabtelėjome, pailsėjome, gaivinomės šulinio vandeniu. Šimtmečio švente bei Šarūnu gyvai domėjosi šeimininkai - čia dienas leidžiantys inteligentai, meno bei kūrybos žmonės. Senoje kaimavietėje prisiminėme Joną Deveikį, jo namuose buvusį šarūno rinktinės štabo bunkerį "Pašilvės akmuo", narsų partizanų rėmėją, kuris iš sovietų lagerio nebegrįžo - ten dėl tėvynės kentėdamas pražuvo. Tolimiausios, Straževičių sodybos citadelė, ir atsiveriantys platūs laukai, kuriuos bandome įveikti žengdami tiesiai ir tik tiesiai.

Gurskų palaukėse

Vasaros brandumu stūksančios pievos, javai, vėl pievos, dešinėje liekantis nemenkas miškelis ir jau Gurskų kaimo ūkininko Jono Karaliaus sodyba. Šeimininkė, jauna viešnia šypsosi tarpduryje. Sveikiname jas ir žengiame tolyn. Nupjautas laukas, į lygias pradalges sugulusi žolė, švelnus šieno kvapas - šienapjūtė. Pagaliau ties Tijūnonių sodyba išlendame ant plento. Nuovargis ir noras ateiti laiku, šioks toks nepasitenkinimas tų, kurie norėjo, kad tai būtų tik malonus pasivaikščiojimas neskubant. Tačiau kaip ir dera partizaniškam žygiui, mus į priekį skubėti vertė tikslas - susitikimo partizanų panteone Troškūnų kapinėse valanda. Vis gi sulaukėme nespėjančių, Algirdas Pupkis narsiai drąsino savo troškūniečius šauliukus, ir rankose, ant pečių jau nešė kelias labiausiai pavargusių mažylių kuprines. Vos keliolika minučių pavėlavę įžengėme į kapines.

Panteono dvasia

Trimituojamas Globėjos Marijos giesmės melodijos motyvas nuteikė rimčiai ir susimąstymui. Žodį tarė Albertas Petronis, kuris trumpai apžvelgė pokario istoriją, troškūniečių partizanų kovą, okupantų žiaurumus, nežmoniškumus - juk neleisdavo artimiesiems žuvusiųjų pasilaidoti. Numesdavo gatvėje, niekindavo, po to paslapčia užkasdavo žvyrduobėse. Niekas nežino kiek partizanų priglaudė šis žemės lopinėlis, tačiau jų atminimą jau žymi daugiau negu penkiasdešimt kuklių betoninių kryželių - tipinių paminklų bei Prano Petronio iš ąžuolo išskobta kenčianti Dievo Motina su mirusiu Kristumi ant rankų. Povilas Kulvinskas išraiškingai paskaitė eilėraštį apie Lietuvą ir aštuonių vėliavnešių vedami, Vytauto gatve nužengėme į Troškūnų miesto centrą. Švč. Trejybės bažnyčioje Šv. Mišių už Tėvynę bei jos gynėjus šventimui vadovavo klebonas kan. Saulius Filipavičius. Jis pamoksle prisiminė A. Slučkos - Šarūno gyvenimo kelią, jo gebėjimą aukotis vardan tėvynės, jos laisvės, kaip kadaise savo krauju aukojosi už mus Kristus. Kalbėjo apie šios dienos grėsmes ir tai, kad turime būti pasiruošę pavojus pažinti ir juos atremti. Praeitis ir dabartis tarsi susiliejo maldoje ir viltyje, giedojo šios bažnyčios choras vadovaujamas vargonininkės Laimos Juchnienės.

Laisvės šventavietėse

Po pamaldų visi susirinkome Šaulių sodelyje, Vilniaus ąžuolo ūksmėje. Čia vėlų 1920 m. rudenį įvyko visoje šalyje Troškūnus išgarsinusi drama. Juk į Lietuvą įsiveržę lenkų armijos kavaleristai čia susidūrė su vietinių šaulių, turėjusių vos kelis šautuvus pasipriešinimu. Mūšis užtrūko keliasdešimt minučių. Į daug gausingesnių priešų rankas pakliuvo, buvo kardais sukapoti ir sušaudyti penki Troškūnų būrio šauliai. Čia,senosios gimnazijos sienoje ilgai buvo saugomos mirtinų kulkų žymės, įtaisyta atminties lenta, Gedimino stulpų formos gėlynas, pasodintas ąžuolas. Čia vykę susirinkimai, šventės, didvyrių atminties dvasia stipriai veikė ir karžygiais augino jaunąją tarpukario kartą. Todėl iš Troškūnų krašto pokariu tėvynės ginti ėjo tiek daug partizanų.

Nepriklausomybės aikštėje prie paminklo Algimanto apygardos partizanams eiles apie tėvynę skaitė Troškūnų K. Inčiūros gimnazijos moksleivės Gabrielė Skruzdytė ir Ieva Gudonytė, apie laisvės kovas kalbėjo buvęs Vyčio apygardos partizanas Petras Glinskis bei buvusi politkalinė Prima Petrylienė, pokario kovų atminties sugrįžimą prisiminė troškūnietė, istorijos mokytoja Meilė Giraitienė, susirinkusius sveikino ir darbuotis vardan tėvynės kvietė Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis. Renginyje Maironio bei liaudies giesmes apie tėvynę ir jos gynėjus dainavo vietinis folkloro ansamblis "Malmaža", trimito melodijomis į visas atminties valandėles jungtis kvietė Kęstutis Grigaliūnas. Tris kartus salves už tėvynę, jos gynėjus, lietuvių vienybę trenkė šaulio Vytauto Pratapo mažoji patranka.

Vado kelias šimtmečio šviesoje

Pasiklausyti istorinių parnešimų į kultūros namų salę susirinko daugiau negu trys dešimtys piliečių. Kai kam minėjimas buvo pernelyg ilgas ir jų kantrybės seklumas bei niekada nesibaigiantys reikalai juos išplėšė iš narsiai visą paminėjimo programoje dalyvavusių tarpo. Suprantama. Kažkam atvažiavo svečių, kažkas nuvargo, kažkam atsirado reikalų šeimoje, kai kam tapo nebeįdomu.

Albertas Petronis kalbėjo apie Slučkų šeimą pokariu, smulkiai pasakojo apie kiekvieną brolį bei seserį, daugiausia dėmesio skyrė partizanams - Broniui - Jurginui, Jonui - Žalgiriui Stasiui - Bistrūnui ir Antanui - Šarūnui. Dr. Gintautas Vėlius turėjęs kalbėti apie unikalųjį jo kasinėtą šachtinį bunkerį Butkiškyje neatvyko, tačiau jo archeologų komandos atradimai buvo aptarti.

Gintaras Vaičiūnas nušvietė minimo laisvės kario kelią, pabrėždamas jo narsą, pasišventimą, ištvermę, sumanumą. Vilniaus universiteto doktorantas Dainius Noreika kalbėjo apie informacines technologijas ir faktų nutylėjimo pragaištingumą. Ne nutylėti, bet paaiškinti. Juk ir apie tai, kad būsimasis partizanų vadas pirmaisiais vokiečių okupacijos metais buvo geležinkelį tiesusių rusų belaisvių stovyklos viršininkas Švenčionyse reikia be baimės kalbėti. Buvo, nes pradžioje daugybė lietuvių vokiečius laikė išvaduotojais iš kruvinojo bolševizmo... Diskusija mezgėsi, mano pranešimas tezėmis buvo padalintas jau kitose vietose, o ir laikas sutirpęs. Partizaniškos košes valgytojų gretos buvo gerokai praretėjusios, o "Žuvienės pašiūrės" komanda jos išvirė ganėtinai daug, todėl teko daugiau žmonių pasikviesti į partizaniškų pietų bendrystę.

Pasistiprinus, kantriausieji mėgavosi puikiu grupės "Žalvarinis" koncertu, kurių mistiškose, į meditacijas išsiliejančiose melodijose skęstančių liaudies dainose buvo ir daug kovos už tėvynę, pasiaukojimo, partizaninio pokario motyvų.

***

Aukštaitijos partizanų vado Antano Slučkos - Šarūno šimtmečio dieną surengė Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko - Vienuolio memorialinio muziejus, Anykščių rajono savivaldybė, Utenos Prano Saladžiaus 9-osios rinktinės Anykščių Dariaus ir Girėno šaulių kuopa, LPKTS Anykščių skyrius ir bičiuliai.

Autoriaus nuotraukose: