Raimondas Guobis

Rašytojas Michailas Bulgakovas yra pasakęs, kad rankraščiai nedega. Taip, nors ir rodosi buvo pražuvęs, vėl atsirado vieno svėdasiškio mokytojo bei kraštotyrininko Juozo Neniškio sukurto apsakymo istorija.

Juozas Neniškis – tikras svėdasiškis, gimęs ir augęs Svėdasų vienkiemyje, vidutinio ūkininko šeimoje, buvo jauniausias iš keturių vaikų. Tėvukas galvojo ūkį vyresniam Broniui palikti, o jaunylį  leisti į mokslus. Tad Juozas baigė Svėdasų gimnaziją, ėmė dirbti mokytoju ir dar lavinosi - neakivaizdžiai studijavo rusų kalbą. Mokytojavo Dotnuvoje, Kairiškėse prie Akmenės, vėliau Žemaičių Kalvarijoje. Pasižymėjo kaip kraštotyrininkas, rinko eksponatus, užrašinėjo pasakojimus, pasirūpino įamžinti poeto Vytauto Mačernio tėviškę, įrengė ekspoziciją. Taip pat rinko žinias apie knygnešius. Atostogas dažniausiai leisdavo Svėdasuose, dienų dienas klajodamas, bendraudamas su seniausiais, iškalbiausiais - užrašinėdamas tėviškės žemės istorijas. Kuomet būdavo pats šienapjūtės įkarštis jis nesiskubino padėti broliui bet pasiėmęs magnetofoną „Daina“ lankė senolius ir užrašinėjo, jam tai buvo gerokai svarbiau negu ūkis. Ne tik užrašinėjo bet ir pats bandė rašyti. Vieną, tų laikų terminu - idėjiškai teisingą apsakymą apie amerikoną Serapiną bandė perduoti Juozui Baltušiui, kad rašytojas įvertintų ir gal net padėtų atspausdinti. Rankraštį  garsiam rašytojui turėjo perduoti jo bičiulis liaudies meistras Zenonas Valunta. Gal ir neperdavė, nes meistras tą keliolikos lapų kūrinį atspausdintą mašinėle nemažai metų palaikęs davė paskaityti man, o aš paskaitęs ir kitiems nepagailėjau, tik vos padaviau pasižiūrėti autoriaus sūnėnui Valentinui Neniškiui, rankraštis ėmė ir pražuvo. Keliolika metų vis teiravausi, nepamiršau, bet tų raštų niekaip negalėjo surasti, kol galiausiai tie lapai atsirado Valentino brolio Jono stalo stalčiuje. Deja pirmasis lapas amžiams žuvo - jau buvo pasimetęs.

Tad bandau perpasakoti, rekonstruoti istoriškai labai svarbią, menine kalba Juozo Neniškio papasakotą svėdasiškio Antano Kirdeikio, vadinto Serapinu gyvenimo dramą. Buvęs tai neturtingų žmonių vaikas nuo mažens piemenavo, ustovas Jokūbas gebėdavo papasakoti visokių istorijų, jo dūdos suviliotos prie nedidelio namelio sušliauždavo iš raistų gyvatės. Buvęs kaip koks raganius. Piemenys taip pat visokių linksmybių susigalvodavo, žaisdavo ar vienas kitą suėmę už galvos bandydavo kilstelėti, parodyti "kiškio bažnyčią". Ir iš tiesų, iš Sliepsiškio laukų kaip dvi kiškio ausys virš horizonto kyšodavo du melsvi Debeikių bažnyčios bokštai. "Taip bevargstant" ir bepuškuojant netikėtai atšlepsėdavo raišo ubago žingsniu lietingas, vėlyvas ruduo.

Į rašytojus pretenduojantis J. Neniškis stengiasi parodyti tarpukario Lietuvos vargą ir sudūžtančias darbo žmonių viltis: "...šiaudinė ir medinė Lietuva kentė badą, džiūvo, merdėjo. "Džiova miršta herojaus tėvukas Augustinas ir pasilikęs vienas, dėdės pakviestas Serapinas išvyksta į Braziliją. Viskas nauja, nepatirta: uosto kavinėse trenkia džiazas, kvepia prakaitu, apelsinais, kava... Sutinka dėdė, kuris apsiverkė iš laimės "ir pasipylė šimtai klausimų, kurių buvo prisirinkę tiek daug, kaip lietaus lašų tamsiuose debesyse".

Darbas šachtoje, nuovargis ir taupus pragyvenimas, suodina angliakasio širdis, paskutinius syvus besistengiantis iščiulpti darbdavys, nemėgstamas miestas supuvęs kapitalizmas su spalvingais barais, juodaodžiais šokėjais, Holivudo filmai pilni klastos ir sekso, lošimų automatais, bedarbiais, kekšėmis. Netrunka prabėgti keli metai, pasiligojęs miršta dėdė, kuris ką užgyvenęs palieka Serapinui. Jis nusprendžia grįžti į tėvynę. Pinigus ir dokumentus sudeda į odines dėkles ir užsiuva į švarko pamušalą. Kyla baisi audra ir per vandenyną vežęs garlaivis „Atlantida“ nuskęsta, Serapinas su kitais laimingaisiais išsigelbėjo - juos paėmė kruizinis laivas „Cleveland“ ir atplukdė į Hamburgą. Iš ten traukiniu važiuoja į Lietuvą ir kelionę baigia išlipdamas iš siauruko Rubikiuose.

Iš ten į gražuolį Svėdasų miestelį, kur tyvuliuoja Alaušo, Beragio, Vosintėlio ežerai, bei raitosi melsvi Šventosios ir Jaros upių kaspinai, tėvynė kurią įstabiai aprašė savo raštuose Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis ir Juozas Baltušis. Pastarajį pamini lygia greta su klasikais, matyt tikėdamasis palankaus kūrinio įvertinimo.

Serapinas apsistoja Butėnuose pas tolimus giminaičius Žvirblius. O Butėnuose Žvirblių pusė kaimo, čia atėjusiam į svečius sako: "Tūpk jeigu jau atskridai...“ Čia daug dievobaimingų gaspadorių, daug ir kairiųjų laisvamanių. Antanas nors ir po Amerikos tebėra švelnaus būdo, kuklus ir lėtas, lanko ir mergeles ir našleles, nors ne mergius, bet rask gi tu arklį, kuris neėstų avižų. Kai kam padėjo pinigais, mat jam rūpėjo, kad žmonės geriau gyventų, kad statytų naujus, sakais kvepiančių sienojų trobesius, kuriuose taip gerai jaučiasi ir jis kvėpdamas gaivų orą kasyklose apirusiais plaučiais. Juodaūsiui Žvirbliui amerikonas davė su kaupu – padėjo pasistatyti trobesius ir nupirko valaką žemės, o tas pažadėjo geradarį senatvėje nukaršinti. „Bėgo metai, sieninio laikrodžio dūžiai skaičiavo visiems po lygiai. Vieni augo, bujojo, žydėjo, kiti vyto, pilkėjo laukdami savo vėlyvo rudens. Senstelėjo ir Antanas, pražilo, geros žydros akys atrodė susimąsčiusios tarsi lauktų švelnumo, žmogiškos šilumos.“  Jautėsi svetimas.

Užgriuvo karas, pokaris. Čia J. Neniškis kalba kaip tarybinis žmogus, apie tai, kad sunkiai vyksta kuriami kolektyviniai ūkiai, kad buožės juokiasi, kad ne tik žemė ir gyvuliai bet ir žmonos bus bendros, kad miškiniai "kaip juodieji miško paukščiai išalkę, apiplyšę, prisigėrę samagono", grasina nušauti, kad kolektyvizacija slinko vėžlio žingsniu. Mini ir nuožmųjį partorgą Vycių Baroną, smailialiežuvį Praną Prūsą, kuris teiraujasi aktyvisto Paltino kokia dabar valdžia Lietuvoje? Žvirblis Juodaūsis Sibiro išvengia, bet Serapino deramai nežiūri, senelis nebereikalingas, kaip nuskambėjęs caro skatikas. Sovietinė santvarka įsitvirtina kaime, galiausiai ir stambieji ūkininkai nuleidžia rankas, susitikę turguje ir išgėrę pusbankiuką porina: "Viskas gerai, Jonai. Ruskis sulygino visus ir kuprotus ir vyžotus ir skūralupius, kad dar kelius pataisytų, paplatintų, pažvyruotų."

Aprašo J. Neniškis ir pažangaus Amerikos veikėjo Jono Juškos viešnagę tėviškėje Butėnuose, kuomet jo brolis Augustas pasiskundė, kad kolchoze mažai gauna už darbadienius. Brolis amerikonas nuramino, kad viskas bus gerai, tik reikia mažiau šnekėti, dejuoti, tik dirbti iki pažaliavimo, kaip Amerikoje, tada ir pinigų bus pilnos kišenės.

Serapinas  galiausiai apanka, su Žvirbliais nelabai sutaria, jaučiasi pasenęs, nereikalingas, ne nekenčiamas, tad išgyvendamas kalikų beprasmiškumą ima ir pasikaria ant šakos obelaitės augančios prie rūsio. "Ir niekas neraudojo, niekas nekūkčiojo, ir meldėsi visi susikaupę tyliai, tik langų stiklais žliaukė didelės lietaus ašaros."

Nuotraukos iš albumo:

 

IMG 4024

Kraštotyrininkas, literatas Juozas Neniškis sakydavo, kad šioje žemėje esame svečiai, todėl turime linksmai gyventi.

 

IMG 5392

Amerikono Serapino gyvenimą mena senosios Butėnų kaimo gryčios.

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 349 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top